Pas antipodus

Laiko ir įkvėpimo išsamiam pasakojimui apie antipodų, t.y. „žemyn galva vaikščiojančių“, kraštą Australiją taip ir neatsiranda, tad metu nors trumpą aprašymą, kurį brūkštelėjau kažkieno prašymu:)

Buvau pernai balandį tris savaites (žiauriai mažai), pamatyti spėjau labai nedaug šalies:) Manau, Australijai reiktų paskirti mažiausiai pusmetį. Ten sutikau ne vieną vakarietį, atvykusį ilgesniam laikui - pvz., jauną šveicarę,  pradėjusią kelionę rudenį nuo vakarinės žemyno dalies ir neskubant  keliaujančią jo perimetru iki Sidnėjaus. Balandį ji buvo Kvinslendo pietuose:) Va tokias keliones suprantu:)

Sidnėjus patiko labai. Matyt, ir dėl puikaus oro - balandį pas juos ruduo, bet dieną buvo vidutiniškai po +25, vakare atvėsdavo iki +18-20. Vieną dieną su kuprine slankiojant po The Rocks - jų „senamiestį“ - aplankė keistas pojūtis, pamačius, kaip prieš nosį leidžiasi pageltęs lapas, nors temperatūra - plius 31:) Padarė įspūdį uostas su tiltu ir garsiuoju operos teatru - saulė, karštis, žalia jūra... ir bendra kurorto atmosfera, nors čia pat - finansininkų dangoraižiai. Labai rekomenduoju maršrutiniu keltu persikelti (~20 min) į Manly rajoną su Palangos Basanavičiaus g. primenančia alėja, kuri veda į jaukų pliažą. Ten būčiau pasilikęs savaitei:) Kitas garsus pliažas - Bondi, bet jame neteko būti.

Sidnėjuj dar vertas dėmesio jūrų muziejus su visokiom Ramiojo vandenyno būtybėm, rajom, daugybe įvairių ryklių. Vaikams skirtas nedidelis akvariumas, kur galima kyštelt ranką ir pačiupinėt jūros žvaigždę ar įvairias nekandančias žuvis - patiko ir man;)

Yra didelis zoologijos sodas, kuriame neatsibosta visą dieną.

Iš Sidnėjaus galima nuvažiuoti į Mėlynuosius kalnus. Jie apaugę eukaliptais, iš kurių garuojantis eterinis aliejus ir sudaro melsvą rūką, dėl kurio kalnai taip pavadinti. Slėnyje įrengti pasivaikščiojimo takai ir anksčiau čia buvusių anglies (?) kasyklų ekspozicija. Į jį nusileidžiama vežimėliu ant bėgių, kuris vienoj vietoj žemyn skrieja gal 55 laipsnių kampu:) Atgal veža funikulierius.

Buvau ir sostinėj Kanberoj, kuri suprojektuota nuo nulio lygumoje maždaug pusiaukelėj tarp Sidnėjaus ir Melburno, kurie, panašiai kaip Vilnius ir Kaunas, amžinai varžosi dėl svarbiausio šalies miesto titulo. Gatvės plačios ir neapkrautos, viskas tvarkingai apželdinta, palikta vietos plėtrai, pastatai - praktiškai vien vyriausybinės kelių aukštų dėžutės. Kažkuo primena Vašingtoną, kiek teko jį matyti netiesiogiai.

Kanberoje daug meno galerijų ir muziejų. Aplankytas „National Museum of Australia“ paliko nevienareikšmišką įspūdį - eksponuojamas toks australų gyvenimą iliustruoti turintis daiktų kratinys. Užtat pastato architektūra įdomi. Labai patiko „National Gallery of Australia“ su žymiausių vietos ir užsienio menininkų kūriniais ir aborigenų meno ekspozicija. O didžiausią įspūdį paliko Karo memorialas apie I ir II pasaulinių karų istoriją, su juokingais pirmaisiais „Renault“ tankais, japonų „Zero“ naikintuvu ir britų „Lancaster“ bombonešiu, daugybe mūšių modelių, II PK Ramiojo vandenyno fronto istorija, skrydžio bombonešiu simuliatoriumi ir t.t. Viską galima fotografuoti;) Žodžiu, trys valandos muziejuje neprailgo.

Kanberoj dar galima pakilti į TV bokšto apžvalgos aikštelę, vaizdas to vertas.

Tris naktis praleidome išsinuomotoje kaimo turizmo sodyboje keliasdešimt kilometrų nuo Kanberos, Namadži nacionalinio parko teritorijoje. Pagaliau pamačiau gyvas kengūras:) (o ne vien partrenktas pakelėse ar nupieštas kelio ženkluose). Dieną jų nelabai pamatysi, todėl virš kalnų vos pradėjus kilti saulei išsiruošdavau su fotoaparatu tykiai pasivaikščioti po slėnį, stengdamasis pastebėti kengūras pirmiau nei jos pamatys mane. Kas buvo praktiškai neįmanoma misija:) Išgirsdavau kažką šlamant ir spėdavau pamatyti tolyn šuoliuojančias uodegas:) Teko pasidairyti į paukščius, daugiausia - triukšmaujančias spalvingas papūgas.

Bet pasitaikė ir smalsesnių kengūrų. Viena pora stebėjo mane besiartinantį iš kokio puskilometrio, vėliau viena nusisuko ir nušuoliavo sau, o kita liko stebėti toliau. Kai vis stabtelėdamas priartėjau per kokius 200 m, ji irgi pasisuko sprukti, bet akivaizdžiai pamiršo apie ūkininko ištiestą spygliuotos vielos aptvarą, per kurį šoko per vėlai ir nevykusiai virto:) Maniau, kad jau reiks eit vaduot, bet kažkaip netruko pati išsilaisvinti. Gal ir gerai, nes nebuvau tikras, kad noriu turėti reikalų su persigandusia boksininke:)

Buvo minčių praleisti kelias dienas Tasmanijos saloje, bet dėl vėstančio oro ir suplanuoto apsilankymo Naujojoje Zelandijoje nusprendėme pamatyti ką nors kitokio, pageidautina šiltesnio:) Išsirinkome Hervey Bay kurortą pietiniam Kvinslende. Maždaug ties juo prasideda Didysis barjerinis rifas, be to, pro Hervey Bay kasmet plaukia šiaurėn migruojantys banginiai. Gaila, kad ne mūsų buvimo metu, o rugpjūtį-lapkritį.

Bet pagrindinis mūsų tikslas buvo aplankyti didžiausią pasaulyje smėlio salą - Freizerio - kaip tik šalia šio kurorto. Sala maždaug 100 km ilgio ir 25 km pločio, susisiekimas joje įmanomas tik AWD transportu, nes visur smėlis:) Paprastai ten vykstama kontinente išsinuomotu džipu, persikėlus keltu, bet yra šiek tiek su vairavimu susijusios specifikos - tenka pareguliuoti padangų slėgį priklausomai nuo dangos purumo, mokėti prasilenkti siauruose miško keliukuose, o važinėjant pakrante - turėti potvynių-atoslūgių tvarkaraštį, kad netektų atsidurt jūroje:) Beje, viena salos pakrantė - ištisas lygus pliažas, kuriame vieni ženklai leidžia lėkti 80 km/h greičiu, o kiti primena, kad pliažas tuo pačiu yra ir mažų lėktuvėlių pakilimo-nusileidimo takas:) Jūra - tiksliau, vandenynas - čia labai graži, karštyje sunku atsispirti bangų vilionėms. Vienok mes pasirinkome keliauti su grupe autobusu (irgi visais varomais ratais), ir gidas - jis ir vairuotojas, nepertraukiantis pasakojimo, autobusui šokinėjant tarp šimtamečių medžių 50 km/h - užsiminė, kad vandenyje yra ryklių ir mirtinų medūzų. Norinčių maudytis nebeliko;) Tik atsargiai pabraidžiau apie krantan išmesto laivo surūdijusius griaučius.

Saloje yra keletas ežeriukų - vienam maudėmės, vanduo nerealiai minkštas, dugnas primena Molėtų rajono ežerus. Daug gyvybės ir augmenijos formų, buvome įspėti apie gyvates. Gaila, bet neteko pamatyti laukinių šunų dingo, kurių čia daugiausia visoje Australijoje - ir kurie įjunko misti turistų pietų atliekomis, retkarčiais krimstelėdami ir patiems turistams:) Pilna visokių paukščių... Žodžiu, gražu ir yra ką veikti.

Iš Harvi Bėjaus labai knietėjo nuvykti prie Didžiojo barjerinio rifo. Ilgai svarsčiau, ar nenuskristi mažu lėktuvėliu į Ledi Hamilton salą vienos dienos išvykai, panardyti su vamzdeliu žydram vandenyje, galbūt pamatyti vėžlius, pagulėti saulėje:) Bet pasitikrinęs biudžetą, nusprendžiau, kad tuos ~650 Lt, už kuriuos tai galima padaryti, išleisiu kitos kelionės į Australiją metu, kai šiai šalies daliai galėsiu skirti daugiau laiko:)

Per tą trumpą laiką šalyje dar spėjome pamatyti porą vyndarystės regionų, apsilankyti pas gamintojus ir paragauti jų teisingo vyno. Jo ten galima įsigyti tiesiog pas vyndarius, net mažiausi turi „cellar door“ vadinamus kioskelius pakelėse ir miesteliuose, kur galima nemokamai padegustuoti, o vėliau - įsigyti patikusios rūšies vyno. Australijoj tokių regionų bent keletas, žinomiausi - Barosos slėnis Pietų Australijoje, Hanterio slėnis Naujajame Pietų Velse, Margaret Riveris Vakarų Australijoje.

Kitiems apsilankymams „atvirkščiai vaikščiojančiam krašte“ liko Uluru - raudonoji uola šalies centre, Vakarų Australijos pakrantės, Kakadu nacionalinio parko džiunglės ir Kvinslendas su gausybe salelių aplink
Didiįjį barjerinį rifą. Aišku, ir Tasmanija, kuriai lieku skoloje:) Ir Melburnas, ir „Didysis vandenyno kelias“ pietuose, ir Parakyt sala ir t.t....

Daugiau Australijos nuotraukų