Kita stotelė - Antarktida (tęsinys)

Besidairydamas po parką patyriau ir kvailoką nutikimą. Norėdamas nufotografuoti už tinklinio aptvaro vaikštinėjančias takahes, pasilipau ant stulpelio, ir laikydamasis aptvaro iškėliau fotoaparatą virš jo viršuje įtemptų vielų. Į kolegos pasvarstymą, ar viela nebus elektrifikuota, linksmai atšoviau, kad AIŠKU, KAD NE, ir  sugriebiau ją visa plaštaka.

Šią smulkmeną būčiau tuoj pamiršęs, jei ne užrašas, kurį pamačiau tik nulipęs nuo stulpelio: „Atsargiai! Tvoroj - aukšta įtampa!“... Atrodo, vos netapau kandidatu į Darvino apdovanojimą...

Nuo Te Anau iki Milfordo fiordo – dar pora valandų kelio. Jau per kalnus. Pakeliui dar stojame keliose vaizdingose vietose – prie krioklių, upelių, ežerų. Kadangi mūsų vos saujelė, sustoti spėjame daug kartų – labai patogu:)

Dar viena tarpinė stotelė - Veidrodiniai ežerai. Toks pavadinimas - dėl ramiame vandenyje beveik idealiai atsispindinčio kalnų peizažo. Gražu.

Supratau, kad pati Pietinė sala - tarsi  gražiausių Europos šalių atspindys: joje yra ir Pietų Alpės, kaip kokioje Šveicarijoje, ir fiordai kaip Norvegijoje, ir sodrioje žalumoje besiganančios avys kaip Airijoje, ir Škotiją primenantys vietovardžiai – Dunedin, Invercargill, Cromwell – su atitinkama architektūra.

Galiausiai popietės saulėje prieš akis atsiveria fiordas su aukščiausia (1692 m) Mitre Peak kepure. Aukštai tarp stačių sienų zirzia tas pats baltas lėktuvėlis. Na, grįžti juo būtų visai smagu, nes autobusu teks važiuoti jau matytomis vietomis vieninteliu į fiordą vedančiu keliu...

Prieš šią ekskursiją kiek nerimavome dėl fiorde esą siaučiančių smėlinių muselių – smulkių, tyliai prisistatančių ir bjauriai geliančių vabzdžių, tikriausiai kaip mūsų uodai. Sako, senovėje net stipriai prasikaltusius jūreivius už bausmę palikdavo išrengtus fiordo saloje, kad tos muselės pribaigtų. O mes gal ir apsirengę, bet jokio purškalo nenusipirkome... Bet nei prie ežerų, nei fiorde nesusidūrėme nė su vienu vabzdžiu. Tikriausiai dar vienas keliavimo rudenį privalumas.

Užtat pamatėme kitų vietinės faunos atstovų. Prieš pat fiordo žiotis iš vienos laivo pusės pasigirsta pagyvėjimas. Delfinai! Neiškart pastebiu, kad už kokių 100 metrų, lygiagrečiai laivui protarpiais išneria kokie trys ar keturi tarpusavyje belenktyniaujantys delfinai. Penketą minučių paplaukę su mumis, jie neria gilyn ir nebepasirodo. Jau ir atvira jūra, tad laivas apsisuka. Grįždami kitu fiordo pakraščiu, pažadiname ant uolų snaudžiančius ruonius.  Vienas nelaukdamas nusliuogia į vandenį ir dingsta, kitas tingiai pakėlęs galvą stebi pro šalį išjungtu varikliu slenkantį mūsų laivą. Panašu, kad jis mums įdomesnis nei mes jam.

Grįžtant spėja sutemti ir viešbutin parsirandame tik apie vienuoliktą vakaro. Ištuštinu fotoaparato atminties korteles į diską ir krentu į lovą. Ryte laukia kita kelionė – į Rees upės slėnį ir Paradise regioną, patekusį į pasaulio kinematografijos istoriją. Kaip ir atspėjote, kalbu apie „Žiedų valdovo“ trilogiją...

Apie tai – kitą kartą. Kai vėl pajusiu įkvėpimą:)

Daugiau Naujosios Zelandijos nuotraukų

Ankstesnis