Kita stotelė - Antarktida

Nuo apsilankymo Naujojoje Zelandijoje – labiausiai nuo Lietuvos nutolusioje pasaulio valstybėje - jau praėjo pora metų, kai kurios detalės pradėjo išsitrinti iš atminties, ir vis dažniau pagaunu save galvojantį, ar toji kelionė nebuvo tik sapnas. Suvokiau, kad jeigu artimiausiu metu neaprašysiu bent dalies savo potyrių, gali nebelikti ką aprašinėti, vien nuotraukos. Juolab kad panašiai yra nutikę su kitomis turiningomis kelionėmis. Tad ilgai nedelsdamas imuosi darbo:)

Apsilankymo maorių žemėje, į kurią atvykome po trijų Australijoje praleistų savaičių, tikslas buvo ne tik pamatyti įspūdingiausius vietos gamtos kūrinius, bet ir susipažinti su šalį garsinančia vyndaryste. Naujoji Zelandija – bene geriausių pasaulyje baltųjų „Sauvignon Blanc“ vynų tėvynė, o apie jos vynuogynus sakoma, kad jie – vaizdingiausi Žemėje.

Prieš kelionę svarstėme, ar pasivažinėjimui po Pietinę salą nevertėtų išsinuomoti automobilį. Turistinėse brošiūrose ir internete matėme, kad nuomos kaina prasideda nuo 25 NZD dienai (1 NZD – apie 1,77 Lt). Tačiau dėl įtemptos dienotvarkės nusprendėme savęs neapsunkinti vairavimu svečios šalies kalnų keliuose. Ir turbūt nieko nepraradome. Kadangi balandis ir gegužė nuo Antarktidos nedaug nutolusioje šalyje yra rudens pabaiga (klimatu maždaug atitinkanti mūsų spalį), vasarinė turistų banga būna jau pasibaigusi, o slidinėjimo trasos dar neveikia, taigi žmonių didžiausiame kurorte Kvinstaune visai nedaug. Viešbutyje išsirinkę vienos dienos išvyką su pasiplaukiojimu gražiausiame šalyje Milfordo fiorde, maloniai nustebome išvydę, kad autobuse mūsų tik penki:)

Kelias į Milfordo fiordą vinguriuoja per rusva žole apaugusias lygumas, kurios ilgainiui virsta kalvomis, o vakarinėje salos dalyje – tikrais kalnais. Iš toli matomos jų baltos viršūnės kartu su nesibaigiančiomis avių ir karvių bandomis ganyklose sudaro charakteringą Pietinės salos peizažą. Su truputėliu laisvų dolerių juo galima pasigrožėti ir iš mažo lėktuvėlio, kuris į fiordą iš Kvinstauno nuskraidina „tiesiu taikymu“, išvengiant maždaug 300 km lanko.

Vienas iš numatytų sustojimų – Te Anau miestelis ant to paties pavadinimo ežero kranto. Tai piečiausias mūsų kelionės – tiesą sakant, visų ligšiolinių kelionių – taškas, maždaug 4850 km nuo Pietų ašigalio. Te Anau yra ir Fiordlendo nacionalinio parko (vienos iš Pasaulio paveldo vietovių) administracinis centras. Maždaug čia kalvos pradeda virsti kalnais, čia prasideda ar baigiasi dauguma pėsčiųjų žygių į kalnus maršrutų. Be keleto motelių, užeigų ir degalinių, Te Anau daug specializuotos turistinės įrangos parduotuvių. Gaila, kad laiko pasižvalgyti po jas buvo nedaug.

Miestelio pakraštyje yra ir nedidelė vietinių paukščių ekspozicija – toks mažytis zooparkas. Narvuose skraido ar tiesiog aptvaruose vaikštinėja tik Naujojoje Zelandijoje gyvenantys paukščiai kea, takahe, putangitangi. Vaikštinėja todėl, kad nemažai vietinių rūšių paukščių – besparniai, kad ir kaip žiauriai tai skambėtų. Garsiausias jų, be abejo, kivis (kurio vardu pavadinti neįsižeidžia ir šioje šalyje gyvenantys žmonės). Dėl salų atokumo nuo likusio pasaulio ir plėšrių žinduolių nebuvimo tokie paukščiai ilgai galėjo jaustis saugūs vien vaikščiodami žeme. Padėtis pasikeitė, salose įsikūrus žmonėms ir jų atvežtiems gyvūnams, kurie beveik ar visai sunaikino kai kurias beginkles paukščių rūšis.

Todėl parke buvo įdomu pamatyti išlikusius unikalius paukščius. Juolab kad kai kurie vietiniai paukščiukai, atrodo, visai linksmo būdo. Pvz., ant kalnų papūgos kea narvo pakabintas užrašas byloja, kad tai smalsus, komiškas, o kartais tiesiog „vriednas“ sutvėrimas. Tarp jo mėgstamiausių užsiėmimų – draskyti keliautojų palapines ir miegmaišius, naikinti maisto atsargas ar matuotis svetimus žygio batus. Jei netinka dydis, paukštis nesivaržo savo galingu snapu juos pataisyti. Apsidžiaugiau, kad visos mūsų nakvynės viešbučiuose;)

Toliau