Šindžiuku – didžiulis traukinių eismo mazgas ir komercijos bei pasilinksminimų rajonas.  Jo transporto srautai ir neoninės reklamos vaizdžiai parodyti filme „Pasiklydę vertime“, kurio daugelis scenų nufilmuotos 52-ajame Šindžiuku viešbučio „Park Hyatt“ aukšte.

Šibuja – parduotuvių ir paauglių kultūros rojus, kažkuo primenantis Londono Pikadilį. Tik neoninių reklamų ir kelių aukštų dydžio ekranų čia dar daugiau. Populiari susitikimų vieta – statulėlė „Hačiko“ prie Šibujos metro stoties. Hačiko buvo vardas šuns, kuris po savo šeimininko mirties dar dešimt metų kasdien bergždžiai ateidavo į stotį jo pasitikti grįžtančio iš darbo, kol nenudvėsė. Japonams šuns ištikimybė padarė tokį įspūdį, kad panašų paminklą pastatė ir gimtajame jo šeimininko mieste. 

Sako, kad pėsčiųjų perėja prie Šibujos stoties – didžiausia pasaulyje. Nežinau, kaip tai nustatė, bet panašu į tiesą – nublanksta ir anksčiau matytos Honkongo sankryžos, ir kiti Azijos aviliai. Nekalbant jau apie Europą. Na, pasižiūrėkite patys:








Ropongi, Kabukičio – naktinio gyvenimo epicentrai. Barai, žetonų automatai, bendro naudojimo merginos ir kitokios abejotinos reputacijos linksmybės užtikrina nuolatinį žmonių srautą.

Ginza – prabangių butikų ir universalinių parduotuvių rajonas.

Akihabara, dar žinoma kaip Elektros Miestas (o gal reiktų versti „Elektrėnai“?) dėl didelės elektronikos parduotuvių koncentracijos – tikras entuziastų rojus. Čia ir „kompiuterastų“ idėjinis centras, apstu manga (japoniškų komiksų) ir anime (animacijos) kavinių su internetu, kur nesant kitos prieglaudos galima ir snūstelti per naktį. Dalyje jų klientus – daugiausia tuos pačius „kompiuterastus“ – pasitinka tarnaitėmis su minisijonėliais apsirengusios darbuotojos, kurios kreipdamosi į svečią vadina jį „šeimininku“. Taip sakant, dėl skonio ir pomėgių nesiginčijama.


Ueno – didelis parkas su keliasdešimčia muziejų ir meno galerijų bei, žinoma, sakūromis. Subtilumu pasižyminti japonų kultūra šių vyšnių žydėjimui teikia gilią prasmę, gležnuose žieduose įžvelgdama būties laikinumo atspindį. Baigiantis žiemai žiniasklaida skelbia prognozuojamą sakūrų žydėjimo tvarkaraštį visiems šalies regionams, nes nuo piečiausios Okinavos salos iki Hokaido susidaro net kelių savaičių skirtumas.

Sakūrų žydėjimas Ueno parke sutraukia minias persidirbusių miestiečių, kurie atsipalaiduoja po medžiais bendraudami, gerdami sakę ir dainuodami karaokę. 

Turėdami nedaug laiko muziejų lankymui, išsirinkome Tokijo nacionalinį muziejų, pristatantį japonų istoriją ir meną nuo ankstyviausių laikų iki dvidešimtojo amžiaus.
 
Ekspozicija dydžiu nepribloškia, bet šiaip visai įdomi. Radau ir nedidelę japoniškų kardų – katana – kolekciją. Nuolatinės ekspozicijos aplankymas kainavo 600 jenų. Norint rimčiau pasivaikščioti po Ueno muziejus, bet kuriame iš jų galima nusipirkti bendrą bilietą už 2000 jenų.

Asakusoje rasite seniausiąją mieste Sensodžio šventyklą, pastatytą 645 m. gailestingumo deivės Kanon garbei, daug kitų maldos statinių ir senojo Tokijo (anksčiau vadinto Edo) atmosferą siaurose gatvelėse. Čia taip pat pamatysite garsiojo dizainerio Philippe Starck'o suprojektuotą alaus daryklos „Asahi“ pastatą, kur virš juodo pagrindo („bokalo“) žėri auksaspalvė puta arba liepsna. Iš tikro ji padaryta iš nerūdijančio plieno ir sveria apie 300 tonų. Japonai dizainerio šedevrą vadina paprasčiau - kin no unchi, kas reiškia „auksinis š....“. 

Link Sensodžio vedanti gatvė prasideda senoviniais Kaminarimono (Perkūno) vartais, o pati okupuota suvenyrų ir vietinių skanėstų kioskų. Ypač daug „mojuojančių katyčių“ figūrėlių – tradicinio suvenyro, esą nešančio sėkmę namams.

Cukidžis – žuvies turgus ir didmeninės prekybos centras. Pašaliniams į jį verta užsukti todėl, kad jame pilna restoranėlių, siūlančių šviežiausią suši, kurį kai kurie laiko geriausiu ne tik Tokijuje, bet ir pasaulyje. Šiame drąsiame pareiškime gali būti tiesos, nes užsukę patys išvydome ilgas vietinių eiles prie keleto restoranų durų. Išėjusi darbuotoja aiškino susirinkusiems, kaip spėju, ką turi šviežiausio.


Čia verta aptarti pavalgymo klausimą.



Toliau: Japonija: kur pavalgyti

Atgal į Japonija: atvykimas, transportas, nakvynė

Kitos Japonijos nuotraukos