Viena aišku – nežiūrint santykinio šalies brangumo, Japonijoje alkanas nevaikščiosi. Tokijuje, Kijote ir kitur pilna nebrangių maitinimo įstaigų, kurios maisto kokybe gali varžytis su daugeliu mūsų restoranų.  Beje, atsivežti savo maisto iš namų neišeis - aerouoste reikia deklaruoti turimus gyvulinės kilmės produktus, nes praktiškai visų įvežimas į šalį yra draudžiamas ar ribojamas. Lietuvišką rūkytą dešrą taip palikti Naritos oro uoste teko ir mums. Mainais gavome informacinį lapelį apie galiojančią tvarką.

Grįžtant prie japonų restoranų: ką gali rinktis, matosi iš meniu, kurie visi be išimties su nuotraukomis. Labai patogu, ypač nemokant kalbos. Kitas būdas restoranui atkreipti praeivių dėmesį į save – gatvėje išdėlioti patiekalus. Tiksliau tariant, jų plastikinius maketus:) Iš pradžių atrodo gana juokinga, bet ilgainiui pripranti, kad užsakytas patiekalas atrodys tiksliai taip pat kaip  makete – pastarieji pagaminti tikrai profesionaliai. Konditerijos parduotuvėje Kijote mačiau ir apetitą keliančių plastikinių tortų – vėlgi labai praktiškas sprendimas eksponuoti greitai gendantiems produktams.

Kai kurios maitinimo įstaigos (restoranais vadinti neapsiverčia liežuvis) visai paprastos: kišenės dydžio kambariukas su siaura lentyna palei siena ir kelios aukštos taburetės. Vienam šone – langas į virtuvę, prie įėjimo – automatas su patiekalų paveikslėliais ir skyle monetoms. Susimokėjus išduoda talonėlį, kurį padavęs virėjui gauni patiekalą. Pastebėjau, kad daugiausia tokiuose bariukuose patiekalų iš skaidrių makaronų - ramen sriubos ir pan.

Mums labiau patiko „Sukiya“ tinklo restoranėliai – irgi nedideli, bet šviesūs, iš tolo atpažįstami iš raudonos iškabos, veikiantys ištisą parą, su turiningu meniu, kurio pagrindas - gyudon (gilioje lėkštėje ant ryžių patiekiama jautiena). Toks patiekalas, priklausomai nuo porcijos dydžio, kainuoja 300-400 jenų. Turi ir suši - tik susivynioti ritinėlius reikia patiems, džiovintus jūros dumblius (nori) duoda. Už dešinėje matomą komplektą (kurio čia matosi tik didžioji dalis) dviese paklojome 1020 jenų.

Kiek aukštesnis laiptelis maitinimo įstaigų hierarchijoje – konvejeriniai suši restoranai (kaiten-sushi). Čia ir maisto ruošimas, ir aptarnavimas maksimaliai automatizuotas: atsisėdus prie ilgo baro (ar prie staliuko, bet tai brangiau) pro šalį konvejeriu slenka lėkštutės su įvairiais patiekalais, paprastai po 1-3 gabaliukus lėkštėje. Imi ir valgai ką nori, tuščias lėkštes dedi šalia. Patiekalų kaina (pvz., nuo 100 iki 145 jenų) priklauso nuo lėkštės spalvos, pavalgius darbuotoja suskaičiuoja skirtingų spalvų lėkštes stirtoje, pagal tai ir atsiskaitoma. Jei norimam skanėstui niekaip nepavyksta gyvam pasiekti tavęs, paspaudi jo nuotrauką virš tavęs kabančiame lietimui jautriame monitoriuje, ir po poros minučių skanėstas jau lekia pas tave atskira konvejerio juosta, beje, shinkansen traukinuku:) Žaisminga ir praktiška.

Apsilankę tokiame restoranėlyje Kijoto centre, už sočią vakarienę dviese bendrai sumokėjome apie 2000 jenų ir kiekvienas palikome po maždaug 15 lėkštučių stirtą. „Čili“ su savo kainos ir kokybės santykiu gali slėptis po lapais. 

Kiek brangiau atsiėjo pietūs aukščiau minėtame Cukidžio žuvies turguje Tokijuje, kur leidome sau pasmaguriauti prabangiu suši rinkiniu iš penkiolikos dalių, neskaitant visada duodamų mizo sriubos, ryžių ir arbatos. Už šviežią, mums bevalgant gaminamą ir dėliojamą maistą paklojome 3675 jenas. Kai vėl būsiu Tokijuje, būtinai ten grįšiu:)

Maloni smulkmena – restoranuose nėra nei idiotiškos arbatpinigių kultūros, nei spaudimo būtinai pirkti gėrimus restorano kainomis. Užsisakius maisto, visada nemokamai siūlomas vanduo arba sencha arbata. Alkoholis būtų nepigus – 0,3 l vietinio „Asahi“ ar „Kirin“ alaus ar maža porcija sakės gali kainuoti 15-20 Lt.

Kokybiškos kavos mėgėjai Japonijoje irgi nekentės: mieste ir stotyse netrūksta šiuolaikiškai įrengtų, šviesių „Starbucks“ tipo kavinių su atitinkamu asortimentu. Likome patenkinti apsilankymais „Doutor“ Naroje, „Beck‘s Coffee Shop“ Tokijuje ir Odavaroje ir kt. Puodelis espresso, latte ar cappuccino kainuoja 280-350 jenų.

Jei visgi nesinori ar nėra galimybių valgyti restorane, galima pasekti vietinių pavyzdžiu ir mini maisto parduotuvėje nusipirkti bento – maisto padėklą, visokių pyragėlių ar pusfabrikačių. Pastarųjų nebandėme, bet padėklai labai patogūs, nebrangūs (250-500 jenų) ir maistas juose visai skanus. Tik reikia pasišildyti toj pačioj parduotuvėje, paprašius pardavėjos ar pačiam pasinaudojant krosnele. Tai papildomai nekainuoja. Vietiniai mėgsta taip valgyti keliaudami – stoty nusiperka padėklą, pasišildo ir nešasi į traukinį, kur jau važiuodami sutaršo. Šiaip greitas maistas ir nuolatinis kramtymas gatvėse čia nekultivuojamas - bent jau nė karto neteko to matyti.

Užtat gėrimų, cigarečių ir higienos reikmenų galima nusipirkti labai lengvai: japonai tiesiog įsimylėję pardavimo automatus, ir stato juos ant kiekvieno kampo – gatvėse, viešbučių koridoriuose, stočių peronuose, užmiesčio lankytinose vietose. Automatuose galima rasti ir šaltų ir karštų gėrimų. 




Atgal į Japonija: ką pamatyti Tokijuje

Kitos Japonijos nuotraukos