Panašiai kaip su mūsų Trakais, esant Tokijuje patogu pasidaryti dienos išvyką į Fudzijamos nacionalinį parką – Hakonės regioną. Kopti į šį šventą japonams kalną galima, bet nebūtina norint pasidžiaugti jo didybe; be to, tam reiktų rimtesnio pasiruošimo, todėl ir išvyka turėtų būti visai kitokio pobūdžio nei mūsų pasirinkta.

O mes Tokijo Šinagavos stotyje sėdame į JR „Tokaido“ linijos šinkansen traukinį „Kodama“ iki Odavaros (bilieto kaina – 3430 jenų, bet su nuolatiniu – nemokamai), kur persėdame į „Odakyu“ kompanijos traukinį iki Hakonės-Jumoto (300 jenų). Tai pradinis maršruto per kalnus ir Ašinoko ežerą taškas, kurį iš Tokijo pasiekėme per truputį daugiau nei valandą. Čia už 3900 jenų nusiperkame pačios trumpiausios trukmės - dviejų dienų - nuolatinį bilietą visoms šiuo maršrutu kursuojančioms transporto priemonėms ir atrakcijoms. Beje, už 5000 jenų tokį pat bilietą galima nusipirkti pačiame Tokijuje, į jį įeina ir kelionė traukiniu „Romance Car Limited Express“ iš Šindžiuku stoties į Hakonę.





Zigzaginis traukinukas lėtai, su daug tarpinių sustojimų, atrodytų, visų užmirštose kalnų stotelėse, užveža mus iki Sunzano, kuriame persėdame į funikulierių. Pakibę aukštai ore slenkame virš garuojančių ir siera dvokiančių karštųjų versmių, artėdami prie Ovakudanio stotelės.

Ovakudanis reiškia „kunkuliuojantį slėnį“. Stotelė turistui įdomi tuo, kad čia – tose pačiose vulkaninės kilmės karštosiose versmėse – verdami kuro-tamago – kiaušiniai, kurių lukštą siera nudažo juodai. Sakoma, kad tokie „ypatingi“ kiaušiniai ilgina gyvenimą: suvalgęs vieną pridedi septynerius metus prie savo gyvenimo trukmės (tik valgyti daugiau kaip du su puse kažkodėl nerekomenduojama). Panašu, kad tokia perspektyva imponuoja daugeliui, todėl Ovakudanyje bent keliose vietose už 500 jenų parduodami rinkiniai iš penkių juodų kiaušinių ir trupučio druskos - pastaroji, drįsčiau spėti, dėl skonio, o ne dėl ilgaamžiškumo. Pirkėjų netrūksta, bet mes nesusigundėme – užteko išsiaiškinti, kad juodųjų kiaušinių vidus ir skonis visai nesiskiria nuo įprastinių. Tikiuosi, dėl to ateityje neteks gailėtis...
Beje, kiaušinių tiekimas iš aukščiau įkalnėje esančios „virtuvės“, t.y. versmių, į turistų aptarnavimo centrą apačioje, kur jie parduodami, organizuotas su minimaliu žmogaus įsikišimu: tiesiog įrengtas minifunikulierius, pritaisius dėžę kiaušiniams prie maždaug kilometro ilgio troso.







Toliau funikulieriumi keliaujame link Ašinoko ežero prieplaukos Togendajaus. Būtent iš čia (ir dar iš ežero vidurio) turėtų atsiverti snieguota Fudzijamos viršūnė – jei būtų saulėta diena. Tačiau dabar vasaris, ir dangus apsiniaukęs, lyg ruoštųsi lyti. Belieka guostis, kad garbingąjį ugnikalnį spėjome trumpai išvysti per traukinio langą pakeliui į Odavarą.



Kelionę per ežerą tęsiame „piratų“ laivu. Kaip ir visose kelionėse vandeniu, įdomiausios pirmos penkios minutės – kol susipažįsti su visomis laivo įdomybėmis. Po to telieka pasislėpti nuo žvarbaus vėjo uždarame apatiniame denyje ir dairytis į pro šalį slenkančias kalvas ar tokį pat piratų laivą, su kuriuo prasilenkiame.

Pietinėje ežero dalyje įsikūrusi ir šventykla, bet jos matosi tik ryškūs oranžiniai-raudoni vartai – torii – vandenyje. Šį simbolį pamatysime dar daug kur Japonijoje.


Išlipus jau kitame ežero krante Moto-Hakonėje galima paėjėti kelis šimtus metrus į dešinę nuo prieplaukos, kur ūksminga kedrų alėja rodo kažkada buvus kelią. Iš tiesų senovėje čia driekėsi svarbus Tokajido plentas: besirūpinant iš vieno šiogūno valdomų žemių į kitas žingsniuojančiais keliautojais, Edo laikotarpiu (1618 m.) buvo įsakyta apsodinti taką medžiais – kad saugotų nuo pūgų žiemą ir teiktų pavėsį vasarą. Hakonėje ant Tokajido plento buvo įrengtas kontrolinis punktas, vėliau tapęs Kanto regiono riba. Dabar galima apžiūrėti jo vietoje įrengtą ekspoziciją. Turint daugiau laiko (pvz., atvykus čionai ne dienai, o dviems), galima aplankyti ir daugiau istorinių įdomybių. Dar yra keletas parkų ir botanikos sodų, meno muziejų, teniso ir golfo aikštynų, restoranų ir viešbučių su karštųjų versmių maudyklomis – onsen. Susitikimas su pastarosiomis mūsų dar laukia vadinamosiose Japonijos Alpėse, bet apie tai - vėliau.



Moto-Hakonėje įsėdame į autobusą, kuris mus sugrąžina į pradinį tašką Hakonėje-Jumoto. Iš jo traukiniu pasiekiame Odavarą ir jau sutemus grįžtame į neonais besužėrinčią sostinę. Tiesa, Odavaroje mūsų laukia netikėtumas – pirmą kartą išvystame greitąjį traukinį visame jo gražume, t.y. nestojantį mūsų vietinės reikšmės stotyje, o praskriejantį pro šalį. Mums ir dar keliems vakariečiams nuobodžiaujant ištuštėjusiame perone, tolumoje pasirodžiusi pora šviečiančių „akių“ nesukėlė ypatingo įtarimo, juolab kad nuo jų nesigirdėjo ir jokio triukšmo. Atvykstantį traukinį jau buvau kone pamiršęs, kol šis netikėtai ir žaibiškai neprašniokštė pro šalį, palikdamas tik raudoną galinių žibintų uodegą, man net nespėjus pakelti fotoaparato prie akių. Šalia mūsų drakonas buvo tik kelias sekundes – ir vėl nebeliko. Visi vakariečiai liko stovėti be žado su atkarusiais žandikauliais...

Atgal į Japonija: pinigai, kalba, saugumas

Toliau - Japonija: senosios sostinės Kijotas ir Nara

Kitos Japonijos nuotraukos