Japonija

Kijoto geišos, Naros elniai...

Vakaras Kijote, JaponijaSenojo Gijono gatvė temstant, Kijotas, Japonija
Be abejo, kalbant apie Kijotą negalima nepaminėti Gijono ir jo neatskiriamos dalies – geišų. Nelaikiau savęs dideliu šios kastos gerbėju, „Geišos išpažinties“ taip pat dar neteko nei skaityti, nei matyti kine. Vienok turiu pripažinti, kad Geiša Kijoto gatvėje, Japonijasusidūrimai su šiomis japoniškų tradicijų puoselėtojomis palieka neišdildomą įspūdį.

„Susidūrimai“ todėl, kad geišos – pramoga ne kiekvieno akims, nekalbant jau apie kitas jusles. Gal dėl to, kad jų nėra daug, geišos pasirodymas kainuoja apie 1000 JAV dolerių, bet net stora turisto piniginė automatiškai nesuteikia jam galimybės patekti į seansą. Užsisakyti geišą galima tik rekomendavus esamam patikimam klientui, kas praktikoje reiškia, kad tik nedidelė dalis pačių japonų yra matę geišos pasirodymą – šokį, dainavimą ir grojimą tradiciniu styginiu instrumentu bei rafinuotą bendravimą.

Kadangi tradicinė geišų darbo vieta - senasis Gijonas su savo mediniais, lentelėmis apkaltais namais ir sutemose tyliai plazdančiomis trumpomis užuolaidomis tarpduriuose bei šiltą
Geišos apsilankymas, Kijotas, Japonijašviesą skleidžiančiais pūstais popieriniais žibintais, čia ir yra didžiausia tikimybė svetimšaliui pamatyti jas. Mums per vieną savaitgalį tai pavyko net kelis kartus: akies krašteliu išvysdavome išlipančias iš taksi ir miniatiūriniais žingsneliais ant aukštų geta klumpių sukančias link prieangio, kur laukianti tarnaitė nedelsdama uždarydavo duris smalsiems žvilgsniams; tapenančias gatve atokiau nuo turistų fotoaparatų ar atvirkščiai, pozuojančias, panašu, reklaminėms nuotraukoms.Geišos apsilankymas, Gijonas, Kijotas, Japonija

Tiesa, gatvėse pasitaiko ir noriai prieš fotoaparatą besistaipančių tradiciniais japoniškais rūbais pasipuošusių merginų, kurios, atrodo, nesupyktų, jei būtų palaikytos geišomis. Taip galima ir apsigauti. Tikrąsias geišas nuo jų skiria ne tik santūri, visiškai emocijų nerodanti laikysena ir viešumos vengimas, bet ir subtilesnių spalvų, griežtai Gatvės žibintas, Kijotas, Japonijatradicinė apranga iš daugelio
Geišomis apsirengusios merginos Kijote, Japonijasluoksnių, jokių papuošalų – laikrodžio, žiedų, auskarų - nenešiojimas ir specifinė šukuosena bei grimas, dengiantis net sprandą. Be to, tikros geišos žingsniai turi būti tokie smulkūs, kad neprasiskirtų kimono sijonas. Šios detalės dar skiria pilnateises – paprastai brandaus ar net solidaus amžiaus – geišas nuo jaunų mokinių maiko, bet pabendravę su vietiniais įsitikinome, kad visas subtilybes žino ne kiekvienas ir iš jų.

Akivaizdu, kad profesija – o gal pašaukimas? – Geiša, Kijotas, Japonijatikrai elitinio pobūdžio, ypač jei prisiminsime, kad geišų finansinė gerovė didele dalimi priklauso nuo asmeninio globėjo-rėmėjo, kuris paprastai būna vienas visam gyvenimui. Atrodo, tradicijas saugančioje japonų visuomenėje toks sutvarkymas nieko nestebina ir netgi skatinamas: sako, kažkuris šalies ministras pirmininkas netgi turėjo atsistatydinti po to, kai visuomenė sužinojo, kad jis nustojo remti savo globotinę. Ar tikrai taip buvo, pasakyti negaliu; istorija taip pat nutyli premjero sutuoktinės nuomonę šiais klausimais.

Kadangi savaitgalis, turime galimybę stebėti beprasidedantį naktinį gyvenimą miesto centre. Iš restoranų sklindantys apetitą žadinantys kvapai, pasipuošę miestiečiai, kur ne kur sumirgančios geišos, besibūriuojantis jaunimas ir tranki muzika iš patalpų ryškiai nuspalvintomis vitrinomis. Užsukęs įsitikinu,
Pachinko salonas, Kijotas, Japonijakad tai pachinko – lošimo automatų salonai. Oficialiai Japonijoje azartiniai lošimai iš pinigų uždrausti, tačiau pachinko sistema nesunkiai šį draudimą apeina: nusišypsojus sėkmei, lošėjas gauna meškiuką, lėlę ar kitokį žaislą arba suvenyrą. Tereikia paėjėti šalin nuo lošimo salės, ir specialiame kioske žaisliukai superkami jau už realius pinigus. Už kuriuos, žinoma, vėl galima įsigyti lošimo žetonų...

Naktinis gyvenimas, Kijotas, JaponijaSprendžiant iš pachinko salonų paplitimo ir lankytojų gausos juose, verslas itin pelningas, todėl yra kontroliuojamas organizuotų nusikaltėlių. Valdžia irgi apsimeta reiškinio nepastebinti. Nors toks požiūris visiškai nestebina, kai kalbama apie trečiojo pasaulio ar net Rytų Europos šalis, itin drausmingoje Japonijoje atrodo keistai. Tiesiog „nedera prie veido“.


Tradicinio amato meistras, Kijotas, JaponijaŠiuolaikinė architektūra Kijote, JaponijaŠiuolaikinė architektūra Kijote, JaponijaŠiuolaikinė architektūra Kijote, JaponijaŠiuolaikinė architektūra Kijote, JaponijaKiemelis Gijone, Kijotas, Japonija

Kijotas, JaponijaKijoto geišos, Japonija


Būnant Kijote verta paskirti dieną Naros aplankymui. Ši dar ankstesnė šalies sostinė (710-784 m., tada vadinosi Heidžiokiju) ir budizmo centras pasiekiama JR traukiniu per 40 minučių. Pakeliui galima sustoti Udžyje – Japonijos arbatos ceremonijos sostinėje. Arbatos parduotuvė, Udžis, JaponijaDeja, mes neturėjome jai laiko, todėl ceremoniją teko atidėti kitam kartui. Užtat pamatėme žinomiausiu Japonijoje vadinamą pastatą, kuris net iškaltas ant dešimties jenų monetos – Bijodo In paviljoną, dar vadinamą Fenikso sale.

Paviljonas buvo dalis šventyklos, pastatytos 1053 m. imperatoriaus patarėjo Jorimičio Fudživaros. Šventykla turėjo tapti saugia prieglauda budizmui prieš, kaip tuomet manyta, atslenkančius tamsius amžius, po kurių budizmo kaip religijos turėjo nebelikti. Šventyklos centre stovėjo Bijodo In, Udžis, JaponijaAmitabhos (Amida Budos) figūra. Atlaikiusi daugelį šimtmečių, Edo laikotarpiu šventykla per gaisrą buvo sunaikinta; stovėti liko tik tvenkinio saloje esantis Bijodo In. Budos statula taip pat tebėra, apsupta keliasdešimties XI amžiaus budistinių skulptūrų, o paviljono kraigą puošia du feniksai, o ir pats pastatas žiūrint iš priekio primena sparnus išskleidusį paukštį.

Įėjimas į pastato teritoriją mokamas – 600 jenų, o norint patekti į patį paviljoną, tenka mokėti papildomai (300 jenų) ir laukti eilėje, kol būsite  priskirti vienai iš maždaug kas 20 minučių įleidžiamų grupių. Dėl spaudžiančių tolesnių planų mes laukti nepasiryžome, o tik pasivaikščiojome po parką ir šalia prigludusį nedidelį muziejų moderniame pastate, kuriame eksponuojama dalis Bijodo In vertybių ar dideli jų atvaizdai.
Kofukudžio šventykla, Nara, Japonija
Pačioje Naroje svarbiausios lankytinos vietos sukoncentruotos Naros parke ir aplink jį. Tai Kofukudžio ir Todaidžio šventyklos, Naros nacionalinis muziejus ir dar kažkas, ko nebespėjome aplankyti. Tiesa, į muziejų irgi neužsukome, kadangi panašiame buvome Tokijuje, Ueno parke.

Savo klestėjimo metais Nara buvo administracinis visų šešių budizmo atšakų centras; taip pat sakoma, kad būtent Naroje baigėsi nuo Europos per visą Aziją vinguriavęs Šilko kelias. Miesto ir jo religinių įstaigų įtaka šalyje taip išaugo, kad net ėmė kelti grėsmę imperatoriškajam sostui. Imperatorius Kanmu netruko reaguoti – Kofukudžio šventykla, Nara, JaponijaElnias Kofukudžio šventykloje, Nara, Japonijasostinė buvo mikliai perkelta iš Heidžiokijo į Heijankiją, arba dabartinį Kijotą. Sulig šiuo pasikeitimu baigėsi ir vadinamasis Naros laikotarpis Japonijos istorijoje. Bet mes dar neskubėkim.



Anot legendos, naujai pastatytos sostinės sergėti atvyko mitinis dievas Takemikozučis. Jis buvo raitas ant balto elnio. Nuo tada elniai laikomi šventais kaip dievo pasiuntiniai, todėl nemedžiojami ir neskriaudžiami. Šiuo statusu jie noriai naudojasi: Naros parke, jo prieigose ir pagrindiniuose į šventyklas vedančiuose takuose elniai maišosi su būriais turistų ir kaulija skanėstų. Yra paklausa – yra ir pasiūla, taigi ten pat pridygo kioskų, po 150 jenų pardavinėjančių specialius „elnių sausainius“ iš ryžių miltų. Beje, mūsų atliktas praktinis eksperimentas parodė, kad lietuviška „Ajerų“ duona dievo pasiuntiniams irgi visiškai priimtina;) 
Ir samurajai rašo SMS. Kofukudžio šventykla, Nara, JaponijaElniai Kofukudžio šventykloje, Nara, JaponijaKofukudžio šventykla, Nara, JaponijaElniai pakeliui į Todaidžio šventyklą, Nara, Japonija
Elniai mieli ir jaukūs, bet savo teisėmis nevengia ir papiktnaudžiauti: negavę (pakankamai) sausainių, bando stumdytis, baksnoti turistų šonus ragučiais ar net krimstelėti. Dėl šios priežasties jų ragai reguliariai patrumpinami: kiekvieną spalį tai iškilmingai atlieka įgaliotas šventikas.
Elnių sausainiai, Nara, JaponijaTodaidžio šventykla, Nara, JaponijaTodaidžio šventykla, Nara, Japonija

Pagrindinis parko takas veda nuo Kofukudžio šventyklos, išsiskiriančios penkiaaukšte pagoda, link Todaidžio. Sakoma, kad UNESCO Pasaulio paveldo objektu pripažint
Todaidžio šventykla, Nara, Japonijaa pastaroji šventykla yra didžiausias medinis statinys pasaulyje. Jis ir turi būti didelis, nes jame sėdi 15 m aukščio ir 499 t svorio Daibutsu – didžiausia Budos statula Japonijoje ir viena didžiausių pasaulyje (ir pati didžiausia – iš bronzos).

Įėjimas kainuoja 500 jenų, ir, mūsų nuomone, įspūdžiai tikrai verti šTodaidžio šventykla, Nara, Japonijaios sumos. Įspūdingo dydžio ir tamsios spalvos Daibutsu kelia pagarbą, kurios netrikdo nė statulos papėdėje trypčiojanti minia turistų. Prie Budos kojų bronziniuose lotoso lapuose iškaltos bodisatvos, aprašančios Bodisatvos Todaidžio šventykloje, Nara, Japonijabudistinį  visatos pradžios ir sandaros vaizdą. 







Šventyklos kampuose 
stūkso dar dvi milžiniškos figūros, vaizduojančios pilnai apsiginklavusius ir ne itin draugiškai žvelgiančius karius. Be to, vienoje iš lubas remiančių medinių kolonų prie žemės išskaptuota landa, dydžiu maždaug prilygstanti Didžiojo Budos šnervei; sugebėjusiuosius per ją išlįsti kiaurai sekančiame gyvenime turėtų aplankytiDidysis Buda - Daibutsu - Todaidžio šventykloje, Nara, Japonija nušvitimas. Kandidatų būti apšviestais netrūksta, bet nušvitimas daugmaž garantuojamas tik vaikams:)


Galiausiai prie išėjimo iš šventyklos galima susipažinti su gan baugiai atrodančia medine figūra. Tai – Binzuru (dar vadinamas Pindola arba japonišku vardu Jakuši Norai), Binzuru, Todaidžio šventykla, Nara, Japonijavienas iš šešiolikos arahatų - Budos mokinių, garsėjęs savo sugebėjimu valdyti okultines galias. Nežiūrint pasitikėjimo nekeliančios išvaizdos, tai teigiamas herojus – tikima, kad prisilietus prie Binzuru atvaizdo ir tada palietus nesveiką savo kūno dalį, ji bus pagydyta.

Grįždami į geležinkelio stotį pagrindine prekybos gatve Sandžio-dori, vienoje iš šalutinių gatvelių randame šiuolaikiškai įrengtą, bet jaukią „Doutor“ tinklo kavinę. Daug rūšių skanios kavos ir saldumynų – drąsiai rekomenduoju.


Atgal į Japonija: senosios sostinės Kijotas ir Nara


Toliau į Japonija: tradicinės pramogos kalnų kurorte

Kitos Japonijos nuotraukos



 



Kontaktai