Be
abejo, kalbant apie
Kijotą negalima nepaminėti Gijono ir jo neatskiriamos dalies – geišų.
Nelaikiau savęs dideliu šios kastos gerbėju, „Geišos išpažinties“ taip
pat dar neteko nei skaityti, nei matyti kine. Vienok turiu pripažinti,
kad susidūrimai
su šiomis japoniškų tradicijų puoselėtojomis palieka neišdildomą įspūdį.
„Susidūrimai“ todėl, kad geišos – pramoga ne kiekvieno akims,
nekalbant jau apie kitas jusles. Gal dėl to, kad jų nėra daug, geišos
pasirodymas kainuoja apie 1000 JAV dolerių, bet net stora turisto
piniginė automatiškai nesuteikia jam galimybės patekti į seansą.
Užsisakyti geišą galima tik rekomendavus esamam patikimam klientui, kas
praktikoje reiškia, kad tik nedidelė dalis pačių japonų yra matę geišos
pasirodymą – šokį, dainavimą ir grojimą tradiciniu styginiu instrumentu
bei rafinuotą bendravimą.
Kadangi tradicinė geišų darbo vieta
- senasis Gijonas su savo mediniais, lentelėmis apkaltais namais ir
sutemose tyliai plazdančiomis trumpomis užuolaidomis tarpduriuose bei
šiltą šviesą
skleidžiančiais pūstais popieriniais žibintais, čia ir yra didžiausia
tikimybė svetimšaliui pamatyti jas. Mums per vieną savaitgalį tai
pavyko net kelis kartus: akies krašteliu išvysdavome išlipančias iš
taksi ir miniatiūriniais žingsneliais ant aukštų geta klumpių
sukančias link prieangio, kur laukianti tarnaitė nedelsdama
uždarydavo duris smalsiems žvilgsniams; tapenančias gatve atokiau nuo
turistų fotoaparatų
ar atvirkščiai, pozuojančias, panašu, reklaminėms nuotraukoms.
Tiesa, gatvėse pasitaiko ir noriai prieš fotoaparatą besistaipančių
tradiciniais japoniškais rūbais pasipuošusių merginų, kurios, atrodo,
nesupyktų, jei būtų palaikytos geišomis. Taip galima ir apsigauti.
Tikrąsias geišas nuo jų skiria ne tik santūri, visiškai emocijų
nerodanti laikysena ir viešumos vengimas, bet ir subtilesnių spalvų,
griežtai tradicinė
apranga iš daugelio sluoksnių,
jokių papuošalų – laikrodžio, žiedų, auskarų - nenešiojimas ir
specifinė šukuosena bei grimas, dengiantis net sprandą. Be to, tikros
geišos žingsniai turi būti tokie smulkūs, kad neprasiskirtų kimono
sijonas. Šios detalės dar skiria pilnateises – paprastai brandaus ar
net solidaus amžiaus – geišas nuo jaunų mokinių maiko, bet pabendravę
su vietiniais įsitikinome, kad visas subtilybes žino ne kiekvienas ir
iš jų.
Akivaizdu, kad profesija – o gal pašaukimas? – tikrai
elitinio pobūdžio, ypač jei prisiminsime, kad geišų finansinė gerovė
didele dalimi priklauso nuo asmeninio globėjo-rėmėjo, kuris paprastai
būna vienas visam gyvenimui. Atrodo, tradicijas saugančioje japonų
visuomenėje toks sutvarkymas nieko nestebina ir netgi skatinamas: sako,
kažkuris šalies ministras pirmininkas netgi turėjo atsistatydinti po
to, kai visuomenė sužinojo, kad jis nustojo remti savo globotinę. Ar
tikrai taip buvo, pasakyti negaliu; istorija taip pat nutyli premjero
sutuoktinės nuomonę šiais klausimais.
Kadangi
savaitgalis, turime galimybę stebėti beprasidedantį naktinį gyvenimą
miesto centre. Iš restoranų sklindantys apetitą žadinantys kvapai,
pasipuošę miestiečiai, kur ne kur sumirgančios geišos, besibūriuojantis
jaunimas ir tranki muzika iš patalpų ryškiai nuspalvintomis vitrinomis.
Užsukęs įsitikinu, kad
tai pachinko
– lošimo automatų salonai. Oficialiai Japonijoje azartiniai
lošimai iš pinigų uždrausti, tačiau pachinko
sistema nesunkiai šį draudimą apeina: nusišypsojus sėkmei, lošėjas
gauna meškiuką, lėlę ar kitokį žaislą arba suvenyrą. Tereikia paėjėti
šalin nuo lošimo salės, ir specialiame kioske žaisliukai superkami jau
už realius pinigus. Už kuriuos, žinoma, vėl galima įsigyti lošimo
žetonų...
Sprendžiant
iš pachinko
salonų paplitimo ir lankytojų gausos juose, verslas itin pelningas,
todėl yra kontroliuojamas organizuotų nusikaltėlių. Valdžia irgi
apsimeta reiškinio nepastebinti. Nors toks požiūris visiškai nestebina,
kai kalbama apie trečiojo pasaulio ar net Rytų Europos šalis, itin
drausmingoje Japonijoje atrodo keistai. Tiesiog „nedera prie veido“.
Būnant
Kijote verta paskirti dieną Naros
aplankymui. Ši dar ankstesnė šalies
sostinė (710-784 m., tada vadinosi Heidžiokiju) ir budizmo centras
pasiekiama JR traukiniu per 40 minučių. Pakeliui galima sustoti Udžyje
– Japonijos arbatos ceremonijos sostinėje. Deja,
mes neturėjome jai
laiko, todėl ceremoniją teko atidėti kitam kartui. Užtat pamatėme
žinomiausiu Japonijoje vadinamą pastatą, kuris net iškaltas ant
dešimties jenų monetos – Bijodo In paviljoną, dar vadinamą
Fenikso
sale.
Paviljonas buvo dalis šventyklos, pastatytos 1053 m.
imperatoriaus patarėjo Jorimičio Fudživaros. Šventykla turėjo tapti
saugia prieglauda budizmui prieš, kaip tuomet manyta, atslenkančius
tamsius amžius, po kurių budizmo kaip religijos turėjo nebelikti.
Šventyklos centre stovėjo Amitabhos
(Amida Budos) figūra. Atlaikiusi
daugelį šimtmečių, Edo laikotarpiu šventykla per gaisrą buvo
sunaikinta; stovėti liko tik tvenkinio saloje esantis Bijodo In. Budos
statula taip pat tebėra, apsupta keliasdešimties XI amžiaus budistinių
skulptūrų, o paviljono kraigą puošia du feniksai, o ir pats pastatas
žiūrint iš priekio primena sparnus išskleidusį paukštį.
Įėjimas
į pastato teritoriją mokamas – 600 jenų, o norint patekti į patį
paviljoną, tenka mokėti papildomai (300 jenų) ir laukti eilėje, kol
būsite priskirti vienai iš maždaug kas 20 minučių įleidžiamų
grupių. Dėl spaudžiančių tolesnių planų mes laukti nepasiryžome, o tik
pasivaikščiojome po parką ir šalia prigludusį nedidelį muziejų
moderniame pastate, kuriame eksponuojama dalis Bijodo In vertybių ar
dideli jų atvaizdai.
Pačioje Naroje
svarbiausios lankytinos vietos sukoncentruotos
Naros parke ir aplink jį. Tai Kofukudžio ir Todaidžio šventyklos, Naros
nacionalinis muziejus ir dar kažkas, ko nebespėjome aplankyti. Tiesa, į
muziejų irgi neužsukome, kadangi panašiame buvome Tokijuje, Ueno parke.
Savo
klestėjimo metais Nara buvo administracinis visų šešių budizmo atšakų
centras; taip pat sakoma, kad būtent Naroje baigėsi nuo Europos per
visą Aziją vinguriavęs Šilko kelias. Miesto ir jo religinių įstaigų
įtaka šalyje taip išaugo, kad net ėmė kelti grėsmę imperatoriškajam
sostui. Imperatorius Kanmu netruko reaguoti – sostinė
buvo mikliai perkelta iš Heidžiokijo į Heijankiją, arba dabartinį
Kijotą. Sulig šiuo pasikeitimu baigėsi ir vadinamasis Naros laikotarpis
Japonijos istorijoje. Bet mes dar neskubėkim.
Anot legendos,
naujai pastatytos sostinės sergėti atvyko mitinis dievas Takemikozučis.
Jis buvo raitas ant balto elnio. Nuo tada elniai laikomi šventais kaip
dievo pasiuntiniai, todėl nemedžiojami ir neskriaudžiami. Šiuo statusu
jie noriai naudojasi: Naros parke, jo prieigose ir pagrindiniuose į
šventyklas vedančiuose takuose elniai maišosi su būriais turistų ir
kaulija skanėstų. Yra paklausa – yra ir pasiūla, taigi ten pat pridygo
kioskų, po 150 jenų pardavinėjančių specialius „elnių sausainius“ iš
ryžių miltų. Beje, mūsų atliktas praktinis eksperimentas parodė, kad
lietuviška „Ajerų“ duona dievo pasiuntiniams irgi visiškai
priimtina;)
Elniai
mieli ir jaukūs, bet savo teisėmis nevengia ir papiktnaudžiauti: negavę
(pakankamai) sausainių, bando stumdytis, baksnoti turistų šonus
ragučiais ar net krimstelėti. Dėl šios priežasties jų ragai reguliariai
patrumpinami: kiekvieną spalį tai iškilmingai atlieka įgaliotas
šventikas.
Pagrindinis
parko takas veda nuo Kofukudžio šventyklos, išsiskiriančios
penkiaaukšte pagoda, link Todaidžio. Sakoma, kad UNESCO Pasaulio
paveldo objektu pripažinta
pastaroji šventykla yra didžiausias medinis statinys pasaulyje. Jis ir
turi būti didelis, nes jame sėdi 15 m aukščio ir 499 t svorio Daibutsu
– didžiausia Budos statula Japonijoje ir viena didžiausių pasaulyje (ir
pati didžiausia – iš bronzos).
Įėjimas kainuoja 500
jenų, ir, mūsų nuomone, įspūdžiai tikrai verti šios
sumos. Įspūdingo dydžio ir tamsios spalvos Daibutsu kelia pagarbą,
kurios netrikdo nė statulos papėdėje trypčiojanti minia turistų.
Prie Budos
kojų bronziniuose lotoso lapuose iškaltos bodisatvos, aprašančios budistinį
visatos pradžios ir sandaros vaizdą.
Šventyklos kampuose stūkso
dar dvi milžiniškos figūros, vaizduojančios pilnai
apsiginklavusius ir ne itin draugiškai žvelgiančius
karius. Be to, vienoje iš lubas remiančių medinių
kolonų prie žemės išskaptuota landa, dydžiu maždaug prilygstanti
Didžiojo Budos šnervei; sugebėjusiuosius per ją išlįsti kiaurai
sekančiame gyvenime turėtų aplankyti
nušvitimas. Kandidatų būti apšviestais netrūksta, bet nušvitimas
daugmaž garantuojamas tik vaikams:)
Galiausiai prie išėjimo iš šventyklos galima
susipažinti su gan baugiai atrodančia medine figūra. Tai – Binzuru (dar
vadinamas Pindola arba japonišku vardu Jakuši Norai), vienas
iš
šešiolikos arahatų - Budos mokinių, garsėjęs savo sugebėjimu valdyti
okultines galias. Nežiūrint pasitikėjimo nekeliančios išvaizdos, tai
teigiamas herojus – tikima, kad prisilietus prie Binzuru atvaizdo ir
tada palietus nesveiką savo kūno dalį, ji bus pagydyta.
Grįždami
į geležinkelio stotį pagrindine prekybos gatve Sandžio-dori, vienoje iš
šalutinių gatvelių randame šiuolaikiškai įrengtą, bet jaukią „Doutor“
tinklo kavinę. Daug rūšių skanios kavos ir saldumynų – drąsiai
rekomenduoju.