Skrendant į Japoniją turizmo tikslais verta pagalvoti, kokiu būdu bus keliaujama šalies viduje. Norint pamatyti daugiau, patogiausi greitieji traukiniai shinkansen – vienas iš Japoniją garsinančių technikos stebuklų. Kita galimybė – šalies viduje skraidyti. Skrendant į šalį su viena iš „Star“ arba „oneWorld“ aljansams priklausančių aviakompanijų, iš anksto galima įsigyti atitinkamo aljanso nuolatinį bilietą, leidžiantį nusipirkti nustatytą skaičių vietinių bilietų pigiau (po maždaug 300 Lt už atkarpą).

Kadangi mes neplanavome pasiekti Hokaido šiaurėje ar 1500 km į pietus nutolusios Okinavos, pasirinkome šinkansen  Šie keleiviniai traukiniai gali įsibėgėti iki 443 km/h, o versijos ant magnetinės pagalvės – net iki 580 km/h. Tiesa, kasdienybėje vidutinis jų greitis mažesnis, „tik“ 200-300 km/h.  Pavyzdžiui, mūsų kelionė iš Tokijo į Kijotą (513 km) ne pačiu greičiausiu šinkansen traukiniu „Hikari“ užtruko apie dvi valandas 20 minučių.

Nors savus greituosius traukinius turi ir kitos išsivysčiusios šalys (vokiečiai – ICE, prancūzai – TGV, belgai – „Thalys“, o Šanchajuje sėkmingai kursuoja 431 km/h greitį išvystantis traukinys ant magnetinės pagalvės), japonai pirmieji, dar 1963 m. pradėjo jais naudotis plačiu mastu.
 
Jų traukiniai išsiskiria visą šalį aprėpiančiu tinklu, saugumu ir tikslumu. Nors Japonija įsikūrusi didelio seisminio aktyvumo zonoje, o reljefas - toli gražu ne idealus geležinkeliams, per ketvertą šinkansen eksploatavimo dešimtmečių neužfiksuota nė vienos rimtos avarijos; vienintelė žūtis įvyko dėl nelaimingo atsitikimo su automatinėmis traukinio durimis. Be to, vidutinis šinkansen nukrypimas nuo tvarkaraščio – 6 sekundės. Asmeniškai įsitikinęs jų kursavimo tikslumu, neturiu pagrindo abejoti tokiais duomenimis.

Greitųjų traukinių bilietai nepigūs - „privalomoji“ kelionė iš Tokijo į Kijotą ir atgal kainuotų 600-700 Lt (tikslias kainas ir tvarkaraščius galima pasižiūrėti čia). Tai maždaug prilygsta vietinių skrydžių kainoms. 

Todėl ir šiuo atveju daugiau pasivažinėti planuojantiems turistams apsimoka dar prieš vykstant į Japoniją įsigyti Japonijos geležinkelių (Japan Rail, JR) nuolatinį bilietą. Jis yra vardinis ir parduodamas tik užsienyje. Septynias dienas galiojantis nuolatinis visai šaliai, visiems traukiniams (išskyrus patį greičiausiąjį šinkansen - „Nozomi“ ) kainuoja apie 1000 Lt. Jei reikia pagalbos įsigyjant tokį nuolatinį – parašykite mums.

Atvykus į šalį, nuolatinį reikia „aktyvuoti“ artimiausiame JR bilietų centre - tokiame žaliame kioske kaip šis Tokijo Šinagavos stotyje. Tą padaryti verta tik prieš pat pradedant intensyviai važinėti traukiniais, nes nuolatinis galioja nustatytą kalendorinių dienų skaičių (7, 14) nuo aktyvavimo dienos. Mes savo savaitės nuolatinį aktyvavome tik trečią viešnagės šalyje dieną, apžiūrėję Tokiją ir vykdami į Fudzijamos nacionalinį parką.

Šiame kioske taip pat galima rezervuoti sėdimas vietas norimame reise. Kiekvienam traukinyje keliuose vagonuose yra tik tokios vietos, kituose - sėdi kur nori. Galbūt kai kuriuose reisuose nerezervavus būtų problema rasti laisvą vietą, bet mums vienąkart per klaidą įsėdus ne į tą traukinį ir taip pražiopsojus reisą, kuriame turėjome užsisakę vietas, kitame reise vietų radome nesunkiai.

„JR Pass“ patogus dar tuo, kad jis galioja ne tik „Japan Rail“ greitiesiems ir vietiniams traukiniams visoje šalyje, bet ir JR miesto transportui (traukiniams ir net autobusams) ten, kur toks yra. Pavyzdžiui, Tokijuje, kur kelionė metro kainuoja 3-10 Lt, su nuolatiniu šis tas susitaupo. Be to, nuolatinio turėtojai gali nemokamai pasinaudoti „Narita Express“ – patogiu traukiniu tarp Tokijo Naritos tarptautinio oro uosto ir miesto centro. Tai nemenkas atstumas (59 km), o aerouosto autobusas į vieną pusę kainuoja 3000 jenų (dabartiniu kursu - 78 Lt).

Tiesa, mieste be vienkartinių bilietų dar galioja įkraunamų kortelių pavidalo nuolatiniai „Suica“ ir „Pasmo“. Mus nuo tokių pirkimo išgelbėjo vykusioje vietoje išsirinktas viešbutis ir truputis planavimo.

Beje, dar apie pinigus. Kita Vakarų viešbučių noriai pasigauta mada – visur kambary ir tualete primėtyti raštelių svečiui, priekaištaujančiu tonu raginančių tuos pačius rankšluosčius panaudoti ir kitą dieną, aiškinančių, kodėl vietoj įprastų individualių higienos priemonių pakuočių dabar jos bus dozuojamos iš pigių bendrų indų kaip viešuosiuose tualetuose, ir t.t. Be abejo, motyvas vienas ir labai kilnus – skalbimo metu eikvojami mūsų planetos vandens ištekliai, vienkartinės pakuotės teršia aplinką ir panašiai. Paties viešbučio interesas sutaupyti energijos, darbuotojų laiko ir kitų išteklių kukliai nutylimas.

Todėl maloniai nustebino „Tokyo Prince“ pasiūlymas už kiekvieną kambario netvarkymo (taigi ir rankšluosčių nekeitimo, vonios priemonių nepapildymo) parą materialiai atlyginti svečiui: po 1000 jenų kuponą, kurį galite išnaudoti viešbučio restorane, pvz., daliniam pusryčių (2200 jenų) apmokėjimui. Sutaupyti visada smagu, bet ne mažiau džiugina sąžiningas požiūris.

Viešbutis ir šiaip rekomenduotinas, pirmiausia dėl patogios vietos mieste. Tiesiai už lango – Eifelio bokštą itin primenantis „Tokyo Tower“, 330 m aukščio bokštas, kuris naktį šviečia ryškiai gintarine spalva ir gali būti puikus orientyras pasiklydus. Be to, šalia viešbučio - įdomi Zozodži šventykla.  Per 5-12 minučių kelio pėsčiomis pasiekiamos trys skirtingų linijų metro ir traukinių stotys, viena iš kurių – patogiausioje Tokiją žiedu juosiančioje JR Jamanote linijoje. Ji jungia visus turistui įdomiausius sostinės rajonus. Toliau – trumpai apie kiekvieną iš jų.