Hotel
Destination:
Check-in:
Check-out:
Guests:
Rating:
More search options

Dubajus: kur prisilietė džinas (IV dalis)

(Pasakojimo pabaiga. Pradžia – čia)

Kitą rytą nutariame patikrinti dar vieną miesto paplūdimį – Jumeirah Beach Park, nes apie jį girdėjome, kad pritaikytas patogiam poilsiui: turi kavinę, pavėsines, dušus, nuomojamus gultus, ūksmingą parką ir t.t. Jis netoli vakarykščio Umm Sukim, gal tik kilometras ar du šiauriau.

Artėjant link parko vartelių, draugijos nuotaika nenumaldomai kyla – tuoj įkaitusį asfaltą ir išmetamųjų dujų tvaiką pakeis žydra jūra ir baltas smėlis. Juk to ir atvykome!

Mes dar nežinome, koks „siurprizas“ laukia vartininko-kasininko lūpose. „Leeeidiz dei“, flegmatiškai nutęsia jis, įleisdamas pro vartelius dailią moterį su paplūdimio krepšiu ant peties. Ar tik nebūsime kažko supainioję? Buvome girdėję, kad šis pliažas viešas. Ir kad vieną dieną per savaitę į jį patekti gali tik moterys su vaikais. Bet argi ta diena – ne pirmadienis?

Panašu, kad ne. „Leeeidiz dei“ išpuola trečiadienį – tai yra, kaip tik tada, kai mes tikimės atsigauti normaliame pliaže.

Belieka pasigauti kitą taksi ir grįžti į patikrintą Al Mamzaro pliažą, kuriame lankėmės savo atvykimo dieną. O jis šiaip ne toks ir blogas. Išsitiesę po palmėmis turime pakankamai laiko suplanuoti, kokias įžymybes aplankysime toliau. O jų sąrašas – jau link pabaigos. Dar nematėme tik senosios miesto dalies, išsidėsčiusios abipus Deiros kanalo. Čia įsikūrusios prieskonių, aukso ir tekstilės prekyvietės – suk. Kaip tik tai, ko išsiilgo dangoraižių tviskesio išvargintos akys.

Šįkart, skirtingai nuo šeštadienio, prie parko išėjimo taksi nesimato. Nes ir lankytojų parke beveik nėra. Užtat susilaukiame pagyvenusio ūsuočio dėmesio: „Gal reikia taksi? Kur norit važiuoti?“ Dušmanas, ne kitaip. Neaišku, kokie triukai praktikuojami su turistais šioje pasaulio dalyje. Ne, palauksim normalaus taksi. Žmogėnas nepatenkintas nupūškuoja link kitos vakariečių poros. „Gould suk“, sako anie. Na, kompanijoj gal ir surizikuočiau važiuoti su nelegalu – saugiau, mažiau šansų, kad apmaus, o jei ir taip, keturiems tai kainuos pigiau nei dviems. „Mes galim prisijungti“, šūktelim ūsuočiui.

Dabar jau jo triumfo sekundė. Kreivai nužvelgęs mudviejų sudėjimą (liekną, beje), burbteli, kad mašina keturių nepaveš, ir mosteli ranka į kitą dušmaną.

Tiek to. Kaip tik privažiuoja oficialus taksi, kuriame ir įsitaisome. Dėl visa ko iškart pas vairuotoją pasitiksliname kelionės kainą. Apie 18 dirhamų, sako.

Vėliau pasirodo, kad skaitiklis tiksliai tiek ir prisuko. O aukso turguje sutikta ana porelė sakė, kad nelegalui paklojo visus 30 AED…

Vadinamąjį aukso turgų sudaro iš esmės viena dengta gatvelė, kurios buvimą išduoda jau prieigose tykantys įkyrūs vaikinai, kurių dėka galėtume apsirūpinti ne tik juvelyrika, bet ir netikromis garsių dizainerių rankinėmis ar kitokiu šlamštu. Man neapdairiai parodžius simbolinį susidomėjimą siūlomu asortimentu, vaikinas pagyvėjo ir sparčiu žingsniu ėmė vesti mus nuošalesnėn gatvelėn, tuo labai išgąsdindamas mano brangiausiąją, kuri puolė karštai aiškinti, kad pasiūlymas mūsų nebedomina, ir nieko pirkti nesiruošiame. Vaikino entuziazmo tai nė kiek neatšaldė – jis neatstojo dar bent kelias minutes, o galiausiai praradęs viltį rankos mostu perdavė estafetę kitam, nurodydamas mus kaip beužkimbantį jauką. Nors ir nenoriai, šis ilgainiui irgi atsikabino.

Dubajus, aukso turgus

Aukso ir kitokių blizgučių turgelyje tikrai yra, bet kažko tokio taip ir nepamatėme. Iš tiesų dauguma pardavėjų įsikūrę uždarose parduotuvėlėse, o visi žvangaliukai kabo vitrinose, taigi didelio skirtumo nuo europietiškų senamiesčių su jų krautuvėlėmis nėra. Galbūt visa egzotika slypi arabiškųjų krautuvėlių viduje? Nesužinojome, nes pirkti nieko neketinome, o suvokdami, kokio psichologinio spaudimo galima tikėtis užėjus vidun, ir nekišome nosies.

Užsukome tik į gretimo – ką ten gretimo, tiesiog kitos krautuvėlės aplinkiniuose  skergatviuose – audinių turgelio vieną iš parduotuvių. Siūlė dailių skarų („kiniškos po 30 dirhamų, šilkinės po 250-300“), smalsaujančiai žmonai galvą tuoj pat aprišo vietinių moterų stiliumi ir pasiūlė pasimatuoti ir juodą hidžabą, slepiantį visą kūną… Vos ištrūkome iš svetingo pardavėjo valdų.

Dubajus. Prieskonių krautuvėlė

Užtat pinigines teko atverti dar tolėliau įsikūrusiose prieskonių krautuvėlėse. Kur jau ten atsispirsi, kai visa siena nudėliota įvairiausių spalvų ir aromatų aliejais, grūdais, riešutais, milteliais, uogomis, sėklomis, rutuliukais, trupinukais, saldainiukais ir dar kuo tik nori. Rinktis ar tiesiog dairytis galima neskubant – kamputyje įsitaisęs pardavėjas nedaro jokio spaudimo.

Čiupinėjame rytietiškus saldumynus. „Galite paragauti“, ramiai atkreipia dėmesį pardavėjas. Ant vienos dėžutės dugno perskaitau iranietišką adresą. Pagaminta Irane? Taip, abejingai patvirtina krautuvininkas. Panašūs užrašai ir ant kitų prekių pakuočių. Staiga viskas paaiškėja – viskas čia iranietiška, įskaitant ir pardavėją. Bet saldumynai vistiek atrodo gundančiai, lauktuvėms paimsim. Tik kurie čia skanėstai panašiausi į vietinius? „Čia nieko nėra vietinio,“ toliau be emocijų dėsto iranietis. „Emyratuose viskas yra iš aplinkinių kraštų“.

Turbūt dalis tiesos jo žodžiuose yra. Valstybė susikūrė iš perlų žvejų kaimelių, ir kaip fontanas ją iškėlę neseniai atrasti naftos klodai negalėjo sukurti vietinių prekių ar gausių tradicijų. O tokios senos valstybės kaip Persija (taigi dabartinis Iranas) – čia pat, kitapus Persijos įlankos. Iš tikro net arčiau – Iranui priklausanti Persijos įlankos sala Kišas iš Dubajaus pasiekiama ir lėktuvu, ir keltu.

Kita vertus, nereikia pamiršti, kad musulmonų šiitų tvirtovė Iranas – politinis JAE (kur daugumą sudaro sunitai) priešininkas. Tai, panašu, atsispindi ir pirklių komentaruose apie šalį.

 

Dubajus. Persiška prieskonių krautuvė

Kitoje parduotuvėje gal dvidešimtmetis pardavėjas – irgi persas – atsiliepia panašiai. Ir maišydamas anglų ir rusų kalbas, netingi mums išaiškinti kiekvieno savo siūlomo prieskonio pavadinimą ir paskirtį. Pas jį nusiperkame pliažo akmenėlius primenančių šokolado dražė. Iš Irano, aišku.

 

Dubajaus senamiestis

Dubajaus senamiestis

Kvartalas, po kurį vaikštinėjame – visiškai kitoks nei iki tol matytas Dubajus. Turistai čia pranyksta tradiciniais rūbais apsirėdžiusių rytiečių tarpe. Pastatai irgi kitokie – neaukšti ir pastebimai senesni. Nors esame vieninteliai europiečiai gatvėje, nesaugumo jausmo nėra. Šiaip ar taip, tokių etninių rajonų jau galima rasti ir Europos didmiesčiuose.

Dubajus. Per kanalą kelianti abra

Dubajus. Per kanalą kelianti abra

Senasis Dubajus įsikūręs abiejose to paties pavadinimo kanalo („creek“) pusėse. Kaip tik baigiame ištyrinėti vieną jų ir prieiname abrų prieplauką.

Abra (kaip abrakadabra) – medinė didelė valtis, kurios viduryje, po stogeliu, įrengtas išilgas suolas. Abiejose jo pusėse susėda po 6-8 keleivius, iš kurių surinkęs po vieną dirhamą, keltininkas pakuria pupsintį variklį ir lėtai atsistumia nuo kranto. Iš to, kiek abrų kerta kanalą, akivaizdu, kad šiai tradicinei transporto priemonei lygiaverčio pakaitalo dar neatsirado. Ir tinka ji, panašu, visiems, nes keleiviai – paties įvairiausio plauko: ir margarūbės darbininkės iš Indijos, ir chalatuoti vietiniai, ir turistai. Žinoma, miestą skiriantį kanalą jau galima įveikti ne tik valtimi – yra bent keletas tiltų. Tačiau čia, keliantis iš vieno suko į kitą, senovinės abros dera puikiai.

Kitapus kanalo – dar lopinėlis senamiesčio ir audinių krautuvėlių. Tik čia gatvelės ir praėjimai tarp namų siauresni ir atrodo, kad gali nuvesti nežinia kur.

 

Dubajaus senamiestis

Dubajaus senamiestis

Įlindę į vieną netikėtai pastebime, kad aplink mus vien indai, kurie būriuojasi ir bendrauja gėlėmis išpuoštuose tarpduriuose, mazgojasi kojas ir prekiauja jiems svarbiais rakandais. Tikra mažoji Indija, ne kitaip.

Išlendame jau įvairiataučiame kiemelyje, o čia pat – ir gatvė, ties kuria senamiestis ir baigiasi. Išskyrus priešais stūksančią smėlio spalvos tvirtovę, virš kurios niūriai ratus suka paukščiai. Tai – Dubajaus fortas, dabar vadinamas tiesiog Dubajaus muziejumi.

Buvusiame forte įkurtas Dubajaus muziejus

Buvusiame forte įkurtas Dubajaus muziejus

Įėjimas – 3 dirhamai. Verta. Nes muziejus nedidelis, bet netuščias. O ir kiek reikia šios jaunos šalies istorijai papasakoti? Buvusio forto kieme – patrankos, mediniai darbo įrankiai, žvejų valtys… Ir al ariš – toks lengvutis dykumos būstas vasaros sezonui, kurį natūraliai „kondicionuoja“ ypatingos formos brezentinis bokštelis ant stogo. Pro bokštelio šone padarytą angą patenkantis vėjas atvėsina orą viduje. Galima įkišti nosį vidun, tik jaukumo, kaip galima spėti, nedaug – tamsūs kampai, kilimėliai ant aslos ir tiek. Kaip ir priklauso nereikliems dykumos gyventojams.

 

Tradicinis namas su vėjo bokštu

O forto rūsiuose įrengtoje ekspozicijoje – senoviniai ginklai, segtukai, kuriais perlus žvejojantys narai užsispausdavo nosis, emyrato vadovų nuotraukos, filmai apie Dubajaus transformaciją iš kaimelio į tą architektūros pasiekimų vitriną, kokia jis žinomas dabar. Nors emyrato ūkis pagyvėjo dar 1894 m., šeichui Maktumui bin Hašerui al Maktumui atleidus užsienio prekeivius nuo mokesčių, ryškiausi pokyčiai įvyko paskutiniais praeito amžiaus dešimtmečiais.

Muziejaus aplankymas užbaigia dar vieną dieną Dubajuje. Mums jau laikas palikti šį savotišką kraštą. Kaip ir atvykome, išskristi tenka naktį, tiksliau paryčiais. Oro uoste gyvenimas verda kaip ir bet kuriuo kitu laiku.

Kol laukiame registracijos į savo skrydį pradžios, galime stebėti keleivių srautus ir kryptis. O mūsų zonoje beveik visi skrydžiai veda į Afriką. Ir keleiviai, nors juodos odos, visi margi. Kaip galima išvysti tik neturtingiausiose vietovėse, kone kiekvienas bogina po didžiausią maišą, ar net kelis, bagažo. Ant maišų maždaug tokio stiliaus užrašai: „p. Mbubungai, Brazavilis“.

Atrodo, kad Dubajuje uždarbiaujantys Juodojo žemyno atstovai grįžta namo ne tik su nuosava manta, bet ir apsirūpinę prekėmis, kurių namuose galbūt net nėra. Ir veža jas ne tik sau, bet ir kitiems, kaip kokie kurjeriai. Neįsivaizduoju, kaip su tokiais „krovininiais“ reisais susitvarko registravimo agentai. Ir netikiu, kad jie moka už tuos maišus pagal oficialius drakoniškus aviakompanijų įkainius, taikomus viršsvoriui. Nors gal ir moka – čia pat ant grindų mėtosi antklodės, kažkokie skudurai ir krepšiai, kurie, panašu, savininkams nebereikalingi. Gal nebetilpo?

Ir čia pat – galimybė už 1000 dirhamų įsigijus loterijos bilietą (galbūt) laimėti šį prabangų „Maybach 62S Landaulet“, kurio vertė – ar ne milijonas.

Šis „Maybach“ gali būti jūsų.

Gal norite pabandyti ir jūs? Bilietus galima įsigyti ir internetu. Juk, kaip skelbia oro uosto šūkis, „Dubajus pilnas siurprizų“.

Sunku su tuo nesutikti.

Dubajaus oro uostas

Bookmark and Share

3 comments to Dubajus: kur prisilietė džinas (IV dalis)

  • Lina

    Kaip man patiko sitas pasakojimas apie Dubaju!! Labai aciu,kad nepatingejai aprasyti. Perskaiciau vienu ikvepimu. Gerai,kad atsiverciau,kai jau visos 4 dalys buvo:-))

  • Julija

    Tikrai idomus pasakojimas, i Dubaju tikrai norime vaziuoti, deja esame dvi merginos 21 ir 22 metu ir mums su vizomis yra ypac dideles problemos, tuo labiau, kad visi skirtingai raso, bet jei is tikro reikia palikti depozita 1500usd ir apsistoti 4* viesbutyje, net dingsta noras tiek vargti…

Pakomentuoti

 

 

 

You can use these HTML tags

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>