Hotel
Destination:
Check-in:
Check-out:
Guests:
Rating:
More search options

111 Indijos nuotraukų

Jūsų dėmesiui pateikiame fotopasakojimą apie savo praėjusio rudens kelionę į Indiją. Akivaizdu, kad tokiai ryškiai šaliai pažinti neužtektų dešimtmečio, o aprašyti – storiausios knygos, todėl apsiribosime pluošteliu nuotraukų ir keletu asmeninių pastebėjimų.

Kelionės maršrutas buvo toks: Vilnius-Ryga-Stambulas-Delis-Agra-Varanasis-Bombėjus-Goa-Bombėjus-Stambulas-Ryga-Vilnius. Trukmė – dvi savaitės. Nedaug, todėl geriau šią šalį pažįstantieji tepatikslina, jei kur suklydome.

 

Delis

Kaip ir pernai Dubajuj, dėl laiko skirtumo ir palyginus nedidelio atstumo nuo Europos Delyje tenka leistis nakties glūdumoj, apie pusę keturių. Reali rizika prarasti pirmą kelionės dieną, jei negausim valandėlės nusnūst.

Jei Indiros Gandi vardo oro uosto vidus menkai teišduoda, kur esame, lauke pasitinka bespalvė, dulkina aplinka ir pusgyvis mini mikrovenas su valstietiškos švaizdos vairuotoju. Dar keisčiau nuteikia tamsa už lango, per kurią barškam į Indijos sostinę: jei ne vienas kitas motorikša ar dulkinas sunkvežimis, kurio kėbulas kratosi pavojingai arti mano lango, kelyje nebūtų jokio apšviesto ruožo. Lekiam pro kažkokius brūzgynus, lenkiam traktorius, matom nusilengvinti pritūpusį siluetą pakelėje, bet didmiesčio – nė kvapo. Kur mes pataikėm?

Tik po kokio pusvalandžio pastebime, kad jau vingiuojame gelsvomis nuo dulkių miesto gatvėmis, kur šen ten bindzinėja šunys. Vairuotojas angliškai nekalba, skaityti, panašu, irgi nemoka, todėl viešbučio adreso ieško klausinėdamas praeivių. Sukiojamės tarp kažkokių garažų, kur elektros stulpas išdygęs gatvės vidury, o nakčiai palikti automobiliai – dulkini kaip po Dakaro ralio. Neįtikėtina, bet per pusvalandį paieškos vainikuojamos sėkme. Paleidžiame „dušmaną“ ir pasibeldžiame į užrakintas savo viešbutuko duris. Dar tik pusė penkių.

Šviečia mūsų viešbutis. Nuotrauka neatskleidžia visuotinio dulkinumo laipsnio

Visgi mums pasisekė, ir kambarį  gavome beveik iškart. Kiek numigę galėjome pradėti miesto tyrinėjimą. (Beje, viešbutukas pasirodė esąs visai netoli metro stotelės – ir mums apskritai patiko nežiūrint nepretenzingo lygio.)

Delio centras – ganėtinai neišreikštas. Nors įdomybių yra, skirtingai nei Europos miestuose, nėra vienos aikštės ar dėmesio objekto, į kurį vestų aplinkinės gatvės. Todėl naujokui mieste sunkoka susigaudyti, ką pamatyti pirmiausia.

Visgi išsiaiškinome, kad oficialiuoju centru laikytini „Indijos vartai“ – Pirmajame pasauliniame kare kovojusiems Indijos kariams atminti skirtas monumentas. Jis stovi pradžioje prospekto, kurio kitas galas remiasi į šalies prezidentūrą. Kaip vėliau paaiškės, šis rajonas – bene vienintelė daugmaž sutvarkyta vieta mieste.

„Indijos vartai“

„Indijos vartai“

Tokios reikšmės objektas privalomas pamatyti moksleiviams. Juos čia veža autobusais.

O vaikai, kaip ir visur – linksmi ir smalsūs.

Karšta, bet kriketas – šventas reikalas.

Visgi Delį labiausiai garsina ne paminklas kariams, o Raudonasis fortas. Gerai, kad jis visai netoli.

Na va, pagaliau kažkas įspūdingo!

Lankytojų daug, bet užsieniečiams – atskira eilė, o turistai vien vietiniai. Kainos užsieniečiams irgi specialios – beveik dešimteriopai didesnės nei saviems. Tebūnie.

Žengiant pro forto vartus, turistinį atsipalaidavimą kiek išblaško į mus nukreiptas sunkiojo kulkosvaidžio lizdas su budriu kariškiu. Akivaizdu, kad terorizmo pavojus Delyje – visada netoliese. Dėl šios priežasties sudėtingi tampa net visai paprasti dalykai – nusifotografuoti tirštoje žmonių metro stotyje ar tiesiog pasinaudoti internetu. Su bevieliu ypač sunku: viešose vietose, kavinėse Wi-Fi arba visai nėra, arba jis slepiasi po slaptažodžiu, kurio aptarnaujantis personalas nežino (ir panašu, kad nemeluoja). Tik viešbučiuose šiek tiek paprasčiau – interneto terminalai arba bevielis ryšys yra, tik prieš kiekvieną pasinaudojimą būtina užsiregistruoti specialiame žurnale. Ir taip visoje Indijoje.

Kita vertus, mums pasirodė, kad jei Indijoje kas nors uždrausta, tai tik atlikti tą veiksmą daugiau nei kartą. Pvz., susitikom su Delyje gyvenančiais draugais iš Vilniaus. Užsimiršęs išrikiavau kompaniją „Rajiv Chowk“ metro stoties perone, padariau kadrą… Tuoj subėgo būrelis uniformuotų, grūmoja – fotografuoti nevalia! Bet į mano jau padarytą kadrą nesikėsina. O jei būčiau iš tiesų turėjęs nedorų kėslų? Panašiai buvo ir kitur.

Čia ta gražioji valdovų audiencijų salė, kurios nuotraukos visur atstovauja Raudonąjį fortą. Grakštu.

Čia ta gražioji valdovų audiencijų salė, kurios nuotraukos visur atstovauja Raudonąjį fortą. Grakštu

Vaikštinėjant po fortą neapleidžia pojūtis, kad esu stebimas. Iš tiesų į mane šnairuoja trijulė vietinių vaikinų – irgi turistų. Žvilgsniams susidūrus vienas išdrįsta paprašyti paslaugos: leisti šalia manęs nusifotografuoti… Aišku, tada išdrąsėja ir likę du. Mobilusis, kuriuo fotografuoja, eina iš rankų į rankas. Jie – iš Bengalijos sostinės Kalkutos. „KalkAta“, pataiso nugirdę, kaip sakau lietuviškai saviems. Tokių smalsių indų kelionėje sutiksime dar daug. Nuotraukoms su mumis jie pozuoja draugiškai apsikabinę ar bent padėję ranką ant peties. Jei pasiekia, nes du iš mūsų – dvimetriniai. Tikriausiai dėl to ir patraukiam dėmesį.

Ir dar visi labai mėgsta spausti ranką. Kiekvienas „helou“ ir iškart atkišta dešinė. Jei iš pradžių mandagiai duodavau savąją, po kelių dienų išsiugdžiau imunitetą ir fizinio kontakto išvengdavau.

Fortas turi ir sodą su baseinais, bet šis nėra labai įspūdingas. Nustebina tik daugybė burundukų. Juos mano iš kišenės sužvejoti žemės riešutai sudomina tik neilgam – atrodo viskuo persisotinę. Ne taip kaip šios šalies gyventojai.

O kur esame, primena gatvės triukšmas ir kvapai vos išėjus iš forto. Kol klaidžiojame pirmyn-atgal nežinodami, kur pasukti, spėjame pamatyti, kad prie pat judrios gatvės vyksta visokio šlamšto prekyba, bet čia pat atliekami ir gamtiniai reikalai. Dvokia ir varva visas patvorys. Iš dulkinos šalikelės pajuda turbūt kokį trečią milijoną sukantis džipas. Jo galinės durys turbūt jau koks dešimtmetis kaip neužsitrenkia, todėl jam pajudėjus durys plačiai atsilapoja vos nenublokšdamos praeivės su vaiku. Mes susižvalgom. Indijoj esam dar tik pirmą dieną.

Gerai, kad sostinėje veikia metro – jis pigus ir veiksmingas. Svarbu neįlipti į moterims skirtą vagoną, kaip nutiko mums. Kai kas net išsišiept spėjo.

Tik pirkdami bilietus kasoje, perskaičiuokite grąžą. Vietiniai, net ir užimantys tokias oficialias pareigas kaip kasininko, nevengia pasilikti sau smulkių iš jūsų grąžos. Taip nutiko ir metro, ir keliose kitose vietose. Nors iš tiesų išvengti apgaulės nėra sunku: kartais pakanka nutaisius rimtą miną kelioms sekundėms įsistebeilyti į pažertą grąžą, kad apsukruolis suskubtų ją papildyti, lyg būtų neapsižiūrėjęs.

Bet apskritai žmonės pasirodė nepiktybiški. Neskaitant, kad jų atsipalaidavimas kartais išveda iš kantrybės. Užtat jokios agresijos.

Mūsų rajone netrūksta rimtų elektronikos parduotuvių.

Mūsų rajone netrūksta rimtų elektronikos parduotuvių. Priekyje - rikša.

Senojo Delio gatvės – net pilkos nuo dulkių. Klausimas, ar čia kada nors palyja. Jas patogiausia apžiūrinėti ne pėsčiomis, o nuo rikšos vežimaičio pasostės. Tiesa, pirmą kartą kiek nepatogu į jį įsėsti – mat rikšos keleivius veža vien savo raumenų jėga, mindami du žmones talpinančio triračio pedalus, o poros kilometrų ilgio kelionė, dažnai – dūmijančių motorikšų (kitur vadinamų tuktukais) ir  automobilių apsuptyje – tekainuoja apie litą. Matant prieš tave sulinkusio rikšos nugarą, beveik norisi išlipti, kad nebevargtų. Palengvėja prisiminus, kad šis darbas – svarbus pajamų šaltinis skurdžiąjai visuomenės daliai, o jų paslaugomis noriai naudojasi ir vietiniai, pvz., apsipirkinėjančios ponios.

Beje, jei važiuosite keliais rikšomis, nepamirškite svorį po juos išskirstyti bent panašiai – kitaip lengviausius vežantis rikša pabėgs toli į priekį, kol kitas pūškuos po devyniais prakaitais. Mūsų atveju jie vis pasikeisdavo – arba sunkesnįjį leisdavo į priekį.

Į tokį akių „priežiūros centrą“ kreipčiausi neabejodamas

Į tokį akių „priežiūros centrą“ kreipčiausi neabejodamas

Kas sakė, kad rikšos triratyje telpa tik du keleiviai?

Kas sakė, kad rikšos triratyje telpa tik du keleiviai?

Džama Masdžid, t.y. Džamos mečetė – turbūt įdomiausias statinys Delyje. Tiesa, norint į jį patekti, teks praeiti chaotišką patikros-apmokestinimo-persirengimo ritualą: įėjimą užstoja keletas žvitrių vyrukų iš vietinės musulmonų bendruomenės, kurie lieps nusiauti batus (į šventyklos teritoriją šiukštu negalima užeiti apsiavus), paims mokestį už įėjimą, dar vieną – jei turite fotoaparatą ar videokamerą (einant keliese, geriausia visą techniką sukrauti vienam, o po to vėl išsidalinti), be to, autoritetingai įvertins, ar jūsų (įskaitant vyrus) šortai ne per trumpi, ir vėlgi už atitinkamą mokestį išnuomos skarą, kuria čia pat ir apjuos – net ir moteris, kurių šiaip vyrai neliečia. Viskas, o ypač pinigų ėmimas, vyksta paknopstomis, skubant aprėpti be jokios tvarkos pro vartus besisunkiančią turistų minią. Aišku, jokių kvitų niekas neduoda, rupijos grūdamos į kišenes taip, lyg galimybė padirbėti sargu būtų suteikta vienintelį kartą. Kas žino, gal taip ir yra.

Vaidas neprieštaravo papozuoti su oficialia mečetės lankytojo apranga

Vaidas neprieštaravo papozuoti su oficialia mečetės lankytojo apranga

Iš šventyklos atsiveriančius vaizdus į gretimą Raudonąjį fortą tuoj paslepia smogas. Rusvų dulkių pilnas ir mečetės kiemas, jomis bemat nusidažo mūsų kojinių padai.

Mečetę supančiose gatvėse įsikūrę daugiausia musulmonai. Bejei, tai matosi ir iš aprangos

Mečetę supančiose gatvėse įsikūrę daugiausia musulmonai. Bejei, tai matosi ir iš aprangos

 

Jei kada nors ieškositės viešbučio Delyje, prisiminkite, kad iš šių atsiveria puikus vaizdas į Džamą Masdžid.

Jei kada nors ieškositės viešbučio Delyje, prisiminkite, kad iš šių atsiveria puikus vaizdas į Džamą Masdžid.

Gana įspūdingi vaizdai atsiveria palypėjus į minaretą. Tai kainuoja papildomai, bet užlipti verta. Tik nepakliūkite ant apsimetėlių gidų kabliuko – šie tvarkingai atrodantys veikėjai tyko prie bilietų į bokštą langelio, tada pasitikinčiu tonu nurodo grupei sekti jam iš paskos ir ima berti faktus apie mečetę. Ne iš karto supratau, kad pastaroji paslauga – jau mokama, nors niekas jos ir neprašė. Bet griežtai atsisakius atstojo.

Minareto laiptai siauri ir statūs, o viršuje apsižvalgyti yra vietos tik keliems žmonėms. Užtat atsiveriantys vaizdai – kaip iš „Assassin’s Creed“.

Teko matyti nemažai laidų šabakštynų, bet šis - kol kas įspūdingiausias. Paprasčiausios infrastruktūros srityje šiai supervalstybei dar yra ką veikti

Teko matyti nemažai laidų šabakštynų, bet šis - kol kas įspūdingiausias. Paprasčiausios infrastruktūros srityje šiai supervalstybei dar yra ką veikti.

 

Čia turbūt mūsų Medicinos diagnostikos centro atitikmuo.

Čia turbūt mūsų Medicinos diagnostikos centro atitikmuo.

Vietinių pamėgtoje aikštėje vaikinas pardavinėja arbatą.

Vietinių pamėgtoje aikštėje vaikinas pardavinėja arbatą.

Visi kažkur vyksta. Mūsų kelias veda į Naujojo Delio geležinkelio stotį, o iš ten – į Agrą.

Vakariečius Naujojo Delio geležinkelio stotis šiurpina savo painiava. Mes tikėjomės blogiau

Vakariečius Naujojo Delio geležinkelio stotis šiurpina savo painiava. Mes tikėjomės blogiau

Populiari stotyje paslauga - daiktų nešikas. Šiuo atveju - visas vežikas:)

Populiari stotyje paslauga - daiktų nešikas. Šiuo atveju - visas vežikas:)

 

Tęsinys – čia

 

Bookmark and Share

6 comments to 111 Indijos nuotraukų

Pakomentuoti

 

 

 

You can use these HTML tags

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>