Hotel
Destination:
Check-in:
Check-out:
Guests:
Rating:
More search options

111 Indijos nuotraukų (II dalis)

Pasakojimo pradžia – čia

Agra

Mūsų biliete, nusipirktame internetu dar prieš porą mėnesių, nurodytas kelionės tikslas – Agra Cantt. „Cantt“ – sutrumpinimas nuo Cantonment, arba garnizono. Agroje yra puikiai išsilaikęs fortas, kurį per 1857 m. sukilimą paėmę britai pavertė savo kariuomenės baze, o dabar didžiojoje jo dalyje šeimininkauja jau indų kariškiai.

Agra

Agra

Transporto srautų prasilenkimas Indijos sankryžose kelia siaubą, bet kontakto matyti neteko. Taip, čia viena iš sankryžų

Transporto srautų prasilenkimas Indijos sankryžose kelia siaubą, bet kontakto matyti neteko. Taip, čia viena iš sankryžų

Bet apie tai – vėliau. Dabar gi žengiame iš perono stoties aikštėn ir gauname galimybę įsitikinti, kad jei Delis buvo dulkėtas, Agra švaros hierarchijoje stovi dar bent laiptu žemiau. Gerai tik, kad pagal vietinę sistemą visų rūšių transportas suteikiamas „vieno langelio“ principu, tarifai irgi nustatyti oficialiai, tad įsėsti į [uždarą] taksi automobilį netrunkame. Egzotika smagu, bet sulig kiekviena nauja kelionės diena vis labiau pradedame vertinti komfortą.

Aptvertoje teritorijoje su sargyba, kuri vartus atveria tik apžiūrėjusi automobilio bagažinę, įkurdintas „Radisson“ šioje srityje turi ką pasiūlyti. Storas pritemdytas stiklas izoliuoja nuo gatvės garsų, kvapų ir dulkių, o normalus karštas vanduo iš krano padeda prisiminti, kad čia atostogaujame, o nesame už bausmę.

Kadangi Agroje būsime šį vakarą ir dar visą kitą dieną, mūsų taksistas siūlosi visą šį laiką pabūti mūsų gidu. Tai kainuos 1400 rupijų. Mums tinka.

Žinoma, labiausiai Agroje intriguoja Tadž Mahalis – Indijos simboliu tapęs mauzoliejus, XVII a. mogolų šacho Džachano pastatytas savo žmonai Mumtaz Mahal. (Džama Masdžid mečetę Delyje, apie kurią rašėme pirmoje pasakojimo dalyje, pastatė tas pats šachas.) Taksistas informuoja, kad vakaras – pats mauzoliejaus lankymo pikas, todėl eilės prie bilietų bus kilometrinės. Jis žino geresnę vietą pasigrožėti stebuklu ir padaryti sėkmingų nuotraukų. Jis mus atveš prie pagrindinio įėjimo rytoj auštant, kad išvengtume minių ir užfiksuotume mauzoliejų įspūdingoje ryto šviesoje. Mes, žinoma, nekompetentingi ginčytis – be to, skaitėme, kad bilietas vienam žmogui kainuoja apie 37 litus. Nemaža suma, ypač tokiai šaliai, todėl apsilankymą reikia išnaudoti pilnai.

Kažkam - vestuvės

Kažkam – vestuvės

 

Bespalvėmis gatvėmis tarp kažkokių nebaigtų statybų, šen bei ten vaikštinėjančių palaidų karvių ir vestuvinių orkestrų mus nuveža į Mehta Bagh. „Bagh“ reiškia sodą. Būtent iš jo, įrengto Tadž Mahalio užnugaryje ir nuo mauzoliejaus skiriamo Jamunos upės, galima įvertinti balto marmuro rūmo grožį, kaip pasakoje iškylantį virš sodo žalumos.

Ten jis, didingasis Tadž Mahalis...

Ten jis, didingasis Tadž Mahalis…

Agra, Tadž Mahalis

Sode besitvarkančios moteriškės užčiuopė pajamų šaltinį – neprašomos pozuoja „kenonais“ ginkluotiems vakariečiams su žabų ryšulėliais ant galvos, taip papildydamos atvirukinį indišką peizažą. Žinoma, už pozavimą tikisi atsidėkojimo.

Jamunos upės lygis nuolat krenta

Jamunos upės lygis nuolat krenta

Šiapus upės išlikę kvadrato formos pamatai, anot vietinių, žymi antrojo mauzoliejaus, kurį šachas numatė pasistatyti savo paties amžinojo poilsio vietai, statybas. Tik šis mauzoliejus, skirtingai nuo skirtojo žmonai, turėjęs būti iš juodo marmuro. Būtų buvę įspūdinga.

Kitame upės krante kylantys dūmai – iš hinduistų laidotuvių laužų. Tie, kuriems per brangi ar per tolima kelionė iki šventojo Varanasio ir Gangos, degina savo mirusiuosius čia pat – svarbu, kad prie upės, kurion būtų galima išberti pelenus.

Kitame upės krante kylantys dūmai – iš hinduistų laidotuvių laužų. Tie, kuriems per brangi ar per tolima kelionė iki šventojo Varanasio ir Gangos, degina savo mirusiuosius čia pat – svarbu, kad prie upės, kurion būtų galima išberti pelenus.

Kiekvienam sode savos taisyklės

Kiekvienam sode – savos taisyklės. Pirma geriausia

Kai pavakarieniavę paprašome taksisto nuvežti mus į naktinę alkoholio parduotuvę, eilinį kartą pralinksmina indų gudravimai. Krautuvininko šaldytuvuose pilna tarptautinių vardų alaus butelių, bet niekur nematyti vietinio „Kingfisher“, kuris dar ir pigesnis. Ne, tokio neturime. Kiek pavartę hainekenus ir taigerius visgi nutariame paieškoti „normalesnės“ parduotuvės ir apsisukame eiti lauk. Tada – stebuklas! – mikliu apžėlusios rankos judesiu atveriamas apatinis šaltdėžės skyrius, iki dangčio prikrautas „Kingfisher“  buteliukų…

Kitą rytą keltis tenka apie penktą, kada pusryčių viešbutis dar neduoda. Žinodami apie gausybę apribojimų į Tadž Mahalio teritoriją įnešamiems asmeniniams daiktams bei vaizdo fiksavimo prietaisams, pasiimame tik tai, ko nereikės palikti mašinoje. Rengiamės irgi itin lengvai – dieną bus karšta.

Migla Agroje

Bet dabar už viešbučio lango – balta miglos siena. Sunku tikėtis, kad greitai išvysime saulę, bet tikriausiai niekas geriau už vietinį taksistą nežino Agros orų rudenį?

Renkamės prie įėjimo į Tadž Mahalio teritoriją

Renkamės prie įėjimo į Tadž Mahalio teritoriją

Prie mauzoliejaus kasų ir įėjimo jau susirinkę nemažai ankstyvų turistų, bet eilė juda greitai. Spėju, vakar vakare irgi nebūtume užtrukę. Bet tiek to. Užtat rimtai sunervina žinia, kad vakar buvo minima Pasaulinė paveldo diena, o jos proga mauzoliejų aplankyti buvo galima visai nemokamai!

Prie Didžiųjų vartų

Prie Didžiųjų vartų

Bet tuo mūsų nusivylimai Tadž Mahaly nesibaigia. Nežiūrint to, kad čia jau praleidome gerą pusvalandį, vaizdas aplink nė kiek nepasikeitė: kaip buvo pieno siena, taip ir liko. Matosi vos keli metrai į priekį. Be to, darosi šalta. Visgi lauke tik kokie +12, o mes visi su šortais ir basutėmis, trumpom rankovėmis. Trypčiodami vietoje kartu su kitais laukiame, kol migla išsisklaidys ir galėsime pasigrožėti – ne, patys įamžinti – atvirukinį vaizdelį su baseinu, kurio tiesios linijos veda žvilgsnį tiesiai link šio marmuro stebuklo.

Tadž Mahalio vaizdas iš priekio

Tadž Mahalio vaizdas iš priekio. Įspūdinga, ar ne?

Priėję prie paties Tadž Mahalio aštuonkampio sužinome, kad į vidų bus galima patekti tik nusiavus arba ant batų apsimovus vienkartinius plastikinius gobtuvus. Jau ir taip tirtant nuo šalčio, perspektyva basomis lipti ant šaltų plytelių visiškai negundo. O apie tuos gobtuvus (juos, atspėjote, galima įsigyti) buvome skaitę, kad jie nemokamai išduodami kartu su įėjimo bilietu ir buteliuku vandens – kurio, beje, irgi negavome. Tuo tarpu su šluota besidarbuojantis teritorijos tvarkytojas apsidairęs pasiūlo už dešimt rupijų įsigyti jau naudotų maišelių porą. Nuotaikos nelabai kokios, esame sušalę, alkani ir jaučiamės mažiausiai vieną kartą apgauti, todėl piktai svarstome, ar verta maitinti sukčius ir apskritai ar beeiti į mauzoliejaus vidų.

Mus padrąsina pora pagyvenusių europiečių, panašu, kad olandų. Matydami mus su pasibjaurėjimu besimaunančius maišelius ant basučių, jie nuramina, kad pasielgė lygiai taip pat. Suprask, tokios vietos žaidimo taisyklės.

O mauzoliejaus vidus, neskaitant to, kad yra šiek tiek šildomas, nuteikia tikrai pakylėtai. Baltos ir melsvos spalvos marmuras, ažūrinė pertvara, kuria apjuosti šacho ir Mumtaz kenotafai, kelia daug minčių ir emocijų.

Tiesa, tikroji kilmingosios poros poilsio vieta – mauzoliejaus rūsyje, tiesiai po kenotafais. Pagal mogolų tradicijas ant Mumtaz sarkofago viršaus išlieta rašymo lentelė, o ant šacho sarkofago – rašiklis.

Viduje kiek sušilę dar beveik valandą vaikštinėjame po teritoriją ir joje esantį sodą, laukdami, kol išlįs saulė. Visgi jau pusė devynių ryto. Bet ilgainiui laukti pabosta – tą atvirukinį vaizdą juk ir taip žinome mintinai – ir pasukame lauk. Kaip vėliau pamatysime, rūkas prasisklaidys tik prieš pat vidurdienį. Va tau ir saulėtekis prie Tadž Mahalio.

Grįžę į viešbutį dar spėjame išsimaudyti karštame duše ir gauti sočius pusryčius. Mes čia tik vienai nakčiai, todėl ypač sunku išsiskirti su baltutėle patalyne, tyla ir… bevieliu internetu. Truputį gėda prisipažinti, kad tapau priklausomas nuo pastarojo – bet jei pasaulinis tinklas šioje šalyje nebūtų taip sunkiai prieinamas, gal ir tie reti prisijungimo atvejai nebūtų tokie gundantys. Užbėgdamas už akių pridursiu, kad ir dėl viešbučių pasirinkimo Indijoje mano rekomendacija vienareikšmiška: jei norite ne tik pažinti, bet ir pailsėti, imkite geriausia, ką galite sau leisti. Pageidautina – bent keturių žvaigždučių lygio. Visur kitur net mums įprasti patogumai nėra garantuoti.

Beje, ne kažin kas ir su kava, kurios atsigerti ieškau visur, kur atostogauju. Atrodo, Indijos miestuose dar tik pradeda dygti vakarietiški kavos tinklai, kuriuose visada gali būti tikras rasiąs skanios espreso kavos ir desertą. „Starbucks“ jie neįsileidžia (kaip ir daugelio pasaulinių žaidėjų kitose srityse), o vietiniai tinklai, pvz., „Cafe Coffee Day“, nors ir siūlo ilgiausius meniu, gaminių skonį dar turi kur tobulinti. Agroje patiko tik tarptautinio „Costa Coffee“ tinklo taškas, vėliau Mumbajuj irgi radom berods „The Good Bean“ pasivadinusio tinklo kavinių, kuriose gavome padorios kavos, ramią atmosferą ir, įsivaizduokite – bevielį internetą!

Agros fortas. Didžioji audiencijų salė

Agros fortas. Didžioji audiencijų salė

 

Kai eilinį kartą pastebiu savo vairuotoją sankryžose susimojuojantį su kitais taksistais, pasitikslinu: „Bičiulis?“. Taksistas nusišypso: „Agra – mažas miestas“. Kiek gyventojų? „1,8 milijono“. Neturiu ką ir atsakyti.

Tądien dar aplankėme Agros fortą. Skirtingai nuo Delio Raudonojo forto, šis yra didelis ir gerai išsilaikęs, o to ketvirtadalio, kurį turistams paliko kariškiai, užtenka gerų poros valandų ekskursijai. Į gidus įsisiūlo tvarkingai apsirengęs jaunuolis, kuris neįkyriai, bet patraukliai aprodo įdomiausius forto bei jame esančių rūmų elementus ir papasakoja jo gyventojų istorijas. Sužinome, kad šacho žmona Mumtaz jam spėjo pagimdyti bene keturiolika vaikų, iš kurių išgyveno šeši: keturi sūnus ir dvi dukterys. Vienas iš sūnų turėjęs kitokių interesų nei tėvas, todėl pastarąjį netrukęs nuversti ir įkalinti Agros forto bokšte su marmuriniu balkonu, greta abiejų dukrų apartamentų. Vaiskią dieną iš šacho bokšto galima matyti Tadž Mahalį, tačiau dėl seno amžiaus šachui nebepajėgiant įžiūrėti žmonos amžinojo poilsio vietos, viena iš dukrų bokšto sienoje įrengė jam specialų padidinamąjį stiklą.

Agros forte

 

Čia irgi netrūko norinčių nusifotografuoti su mumis. Šį kartą žvaigžde tapo Giedrius

Čia irgi netrūko norinčių nusifotografuoti su mumis. Šį kartą žvaigžde tapo Giedrius

Agros fortas

Be Tadž Mahalio, Agroje yra dar vienas įspūdingas mauzoliejus – Itmado ud Daulos (tos pačios Mumtaz Mahal senelio) kapas, dėl savo grakščios architektūros dar vadinamas mažuoju Tadžu arba „brangakmenių dėžute“. Tiesa, jis nebuvo nukopijuotas nuo Tadž Mahalio, o atvirkščiai – prisidėjo prie mogoliškosios architektūros stiliaus, kurį vėliau įkūnijo garsusis Agros statinys, ištobulinimo.

Itmado ud Daulos mauzoliejus

Itmado ud Daulos mauzoliejus

 

Prie Mažojo Tadžo

Prie Mažojo Tadžo

Joks turistas Agroje neišvengia privalomo vietinių krautuvėlių aplankymo. Jei nenueisite patys, ten būtinai nuveš taksistai – tiesą sakant, kaip ir daug kitur pasaulyje. Tad labai ir nesipriešinome, juolab kad tradiciniai gaminiai visai įdomūs.

Pinigų maišai turistai čia apdorojami pagal tobulai nušlifuotą sistemą. Bet koks vizitas pradedamas nuo kilimų parduotuvės, kurioje pirmiausia jums parodys, kaip rankomis sumezgami tūkstančiai mazgelių, sudarančių kilimo faktūrą. Išsamiai supažindinę su gamybos procesu, jus nusives į prekybos salę, kad paveikti sunkaus rankinio darbo įspūdžių būtumėte galutinai pribaigti ilgiausių kilimų žvilgesio ir rytietiškų raštų. Aišku, pirmiausia rodo pačius didžiausius ir prabangiausius. Argumentas, kad tokio nepasiimsi su savimi, atkrenta, kai pardavėjas užbėgdamas už akių nurodo nusiųsiąs kilimą tiesiai jums į namus bet kurioje pasaulio šalyje. Hm.

Mums vengiant parodyti nors mažiausią susidomėjimo ženklą, bet tuo pačiu stengiantis nepasirodyti nemandagiais, malonus pardavėjas ima spėlioti mūsų profesijas. Kai kam pataiko. Išsiaiškinęs, kad bendrauja su pakankamai apsirūpinusiais vakariečiais, nuo kilimų jis pereina prie bendros ekonominės padėties Agroje. Ši esanti nekokia, o ypač suprastėjusi po to, kai Tadž Mahalis ir visas miestas buvo paskelbti Pasaulio paveldo objektais (1983 m.), nes tai apribojo miestiečių galimybę verstis tradicine gamyba: kilimų audimu, marmuro apdirbimu, šilku ir brangakmeniais. Todėl šios parduotuvės esančios vietinių išsigelbėjimas. Ką šioje vietoje turėtume daryti, suprantame kiekvienas, bet sandoris vistiek neįvyksta. Pardavėjas dar praveda mus pro mažesnių kilimėlių ekspoziciją, bet nieko nepešęs ir ten, parodo duris į liftą, šaltai mandagiu veidu atsisveikina ir paspaudžia mygtuką. Durys užsidaro. Kur mus veš? Į garso nepraleidžiančią patalpą, iš kurios neišeisime tol, kol nenusipirksime po didžiausią kilimą, su pristatymu tiesiai į namus bet kurioje pasaulio šalyje?

Agra, Indija

Pasirodo, ne. Durims atsivėrus, mus pasitinka žilagalvis, kurio prekės – šilko gaminiai ir įvairūs suvenyrai. Daiktai gerokai smulkesni už kilimus, kainos irgi atitinkamai mažesnės, tad čia be didelių svarstymų atveriame pinigines lauktuvėms.

Panaši patirtis laukia ir marmuro bei brangakmenių krautuvėse. Pastarojoje šeimininkauja sikchas (vietinės etninės bendruomenės tradiciškai pasidalijusios verslus: marmuru prekiauja musulmonai, kilimais – hinduistai), kurio pasakojimas apie akmenis, dėl specifinio šviesos atspindėjimo išdidžiai tituluojamus Agros žvaigžde ar net Indijos žvaigžde, mane baigia įtikinti grįžti ne tuščiomis. Jaučiu, kad tuoj ką nors nusipirksiu, todėl pirkėjo ir pardavėjo žaidime paprašau taimauto – laikas vakarieniauti. Pardavėjas akivaizdžiai netiki, kad sugrįšiu, bet aš pats tuo kone tikras, tad kažkaip sugebu priversti patikėti ir jį, kad būtume, hm, išleisti. Ketinu bevalgydamas ramiai apsispręsti, ar tikrai man reikalingas brangus prisiminimas iš miesto, aprašyto „Agros lobiuose“.

Vienok vakaras pakrypsta gana netikėta linkme. Taksistas mus nuveža į kažkodėl Dovydo žvaigžde ir spalvomis apipavidalintą pažymėtą restoraną „Maya“, kuriame padavėjas per skubėjimą pasodinti naujus klientus beveik bėgte nuveda mus į antro aukšto terasą ir nušuoliuoja prie tolimiausio staliuko. Skubėdamas jam iš paskos ir besidairydamas į šalis nė nepastebiu vidury terasos nežinia kam padaryto kokių trisdešimties centimetrų aukščio bordiūro, į kurį sėkmingai spiriu atvirais kairės kojos pirštais. Iš skausmo prapliupęs keiksmais ir sugriebęs koją nebepamenu, kaip galiausiai susėdame pirmame aukšte. Nykštį skauda taip, kaip dar neteko užsigauti, o mintis apie tai, kad galėjo kas nors lūžti, ir kaip atrodytų gydymas Indijos medicinos įstaigose, išmuša šaltu prakaitu. Juk prieš akis dar dešimt kelionės dienų, o šiąnakt – ir vykimas traukiniu į Varanasį.

Vestuvių eisena Agroje

Vestuvių eisena Agroje

Charakteringa, kad užeigos personalas dėl mano traumos nekilsteli nė antakio, tik abejingai pasidomi, ar jau pasiruošę ką nors užsisakyti. Užtat vėl geruoju tenka paminėti „Radisson“ viešbutį, kurio hole vėliau leidžiame vakarą belaukdami naktinio traukinio. Paslaugi darbuotoja, sužinojusi apie mano bėdą, pasirūpina ledu, skausmą malšinančiu tepalu, sutvarsto nykštį, o tepalą pasiūlo pasilikti. Visą likusią kelionę šlubuosiu, o grįžus rentgenas parodys, kad įskilo piršto kaulas.

Bet dabar apie tai galiu tik spėlioti, todėl nuotaika, suprantama, vėl niūri. Dar ir dėl to, kad laukia dvylikos valandų naktinė kelionė traukiniu į Varanasį, kuris, kužda nuojauta, laukia naujais stipriais įspūdžiais. Ir pačiomis kukliausiomis gyvenimo sąlygomis, kokias tik užsisakėme šiai kelionei.

Tęsinys – neužilgo

Bookmark and Share

Pakomentuoti

 

 

 

You can use these HTML tags

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>