Hotel
Destination:
Check-in:
Check-out:
Guests:
Rating:
More search options

Filipinų stebuklų skrynia: Balicasago ir Siquijoro salos

Filipinų archipelagas – vienas iš didžiausių pagal salų skaičių politinių žemės kūnų pasaulyje, savo glėbyje skaičiuojantis net 7107 salas, daugiau turi tik kaimyninė Indonezija, bet ir jos bendras plotas yra keliolika kartų didesnis už Filipinų.

Kai turi dvi ar tris savaites tokiai šaliai, labai sunku pasirinkti, kur pirmiausia keliauti ir ką iš viso aplankyti. Jeigu tai jūsų pirmas vizitas, žinoma, geriausia susipažinti su pagrindiniais stebuklais – Boracay sala, ryžių terasomis Luzono šiaurėje, Pinatubo vulkanu, gal dar laiko liktų ir Palavano paplūdimiams arba Boholio įžymybėms – šokoladinėms kalvoms ir tarsyrams.

Antrą kartą keliaujant į Filipinus, arba tiesiog ilgiau ten būnant galima taikytis ir į sunkiau pasiekiamas vietas, turistines ir mažiau lankomas. Šį kartą nukeliaukime į dvi netoliese viena kitos esančias vietoves – miniatiūrinę Balisacago ir didesnę, legendomis apipintą Siquijoro salą.

Balicasagas

Nardytojams, kuriems povandeninio pasaulio karalystė viduryje Pietų Kinijos jūros atrodo nepasiekiama kaip kosmosas turi pasirinkimą iš dviejų galimybių – Apo salos rifas, išsidėstęs tarp hilerių salos Siquijoro ir cukrinio Negros bei miniatiūrinė ir apvali Balicasago sala, nutolusi nuo šokoladinio Boholio per šešis km.

Tokia maža sala, kaip Boholis turi nepaprastai daug gamtos stebuklų ir išskirtinį, savitą  veidą bei intriguojančią istoriją. Pasibaigus žemei ir prasidėjus vandenynui, Boholio turistiniai ištekliai nesibaigia. Panglao sala, kaip ir dalis Boholio salos, kaip ir ne, turi ilgiausius, plačiausius, tačiau brangiausius pakrantės kurortus iš kurių kas rytą išplaukia ištisos flotilės povandeninio pasaulio tyrinėtojų.

Kasdienes keliones į jūrą valčių vairininkai pradeda labai anksti. Jau penktą valandą ryto atsiplėšę nuo ramaus kranto į pasišiaušusią jūrą išburzgia dešimtys trimaranų. Kelias valandas jie suka ratus aplink Balicasago salą, lyg paklaidinti bermudiškų pinklių, kol vienas iš jų staiga pakeičia kryptį, o paskui jį ir visi kiti. Vandenys aplink Balicasago salą tarpsta nuo delfinų ir banginių. Delfinai čia šoka džiugesio šokius beveik kiekvieną rytą saulei patekant, išskyrus vėjuotas dienas, kada jūra per daug nerami. Banginius pamatyti sunkiau, tačiau ir jie nėra stebuklas ant jūros didžiąją dalį gyvenimo praleidžiantiems žvejams. Tokią didžiulę gražuolių žinduolių populiaciją lemia neįprastai gilūs vandenys, vos keli kilometrai nuo Boholio salos kranto. Didžiausias gylis siekia 700 metrų. Tokia povandeninių laukų platybė ir gelmė – tikras rojus dieviškiems delfinams ir plaukiojantiems fontanams – banginiams.

Netoli Balicasago salos esančioje Pamilacano saloje, gyvena senieji banginių medžiotojai. Pradedant nykti banginių populiacijai ir sugriežtėjus gyvūnų apsaugai, banginių medžioklė buvo uždrausta, o medžiotojai palikti be uždarbio ir pragyvenimo šaltinio, kad ir koks jis žiaurus būtų, bet gyvybiškas ir vienintelis. Išpopuliarėjus turizmui ir Pamilacano salai atsiradus turistiniame žemėlapyje, visi buvę medžiotojai buvo perkvalifikuoti į gidus ir dabar visas savo žinias perteikia banginių stebėtojams.

Keliasdešimt metrų nuo Balicasago nutolęs ir pusę salos juosiantis koralinis rifas – tikra atgaiva akims. Staigiai gilėjanti jūra nardant rifo pakraščiais sukelia pagarbą tokiai galybei. Rife zuja gausybė žuvų, kurias galima šerti duona kaip naminius gyvūnėlius. Iš tamsių gelmių išlenda ir vienas kitas vėžlys ar net ryklys, tačiau filipiniečiai vietoj baimės matydami ryklius krykštauja iš susižavėjimo. Povandeninė augmenija ir gyvūnija Filipinų vandenyse nėra tokia stulbinanti kaip Raudonojoje jūroje, koraliniai rifai sparčiai nyksta dėl industrinės žvejybos ir didėjančio užterštumo.

 

Bookmark and Share

Pages: 1 2

Pakomentuoti

 

 

 

You can use these HTML tags

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>