111 Indijos nuotrauk?. III dalis: Varanasis

(T?sinys. Pasakojimo pradžia)

Pasakyti, kad Indijos geležinkeli? sistema vakarie?ius stebina, b?t? per švelnu. Milijonus pervežantys seni traukiniai be lang?, daugel? valand? ar net par? trunkan?ios kelion?s per vis? subkontinent?, spalvingos stotys, traukini? v?lavimai ir griozdiškas biliet? pirkimo procesas ryškiai skiriasi nuo vidutiniam europie?iui ?prasto b?ginio transporto.

Galiu nuraminti, kad mums, ragavusiems tarybini? traukini?, vaizdas ne toks baisus. Traukini? išties yra visoki? – taip pat ir ne?stiklintais langais, kuriuose miegama tiesiog ant grind?, nuo nakties šal?io slepiantis miegmaišyje. Stotyse maišalyn?s irgi netr?ksta, bet iš esm?s sistema veikia.

Išvyk? iš Agros prieš pat vidurnakt?, Varanas? tur?jome pasiekti kitos dienos vidurdien?, tai yra po dvylikos valand?. Vienok lapkritis Šiaur?s Indijoje – migl? metas, kuo jau tur?jome progos ?sitikinti Agroje, tod?l traukini? tvarkaraš?iai visai sugri?va. M?siškis – ne išimtis, greit? sumažino iki koki? 60 kilometr? per valand?.  K? gi, daugiau laiko pasižvalgyti per langus.

Tarpin?se stotyse, kaip ir, pavyzdžiui, Rusijoje, neblogai išvystytas keleivi? aptarnavimas. Prekeiviai maistu ir arbata ne tik tyko perone, bet ir profesionaliai perb?ga vagonus, kad norintiems pavalgyti keliautojams net nereikt? keltis iš savo viet?. Vieno tokio vyruko atnešti pad?kliukai su pietumis sugund? ir mus, juolab kad kaina neišg?sdino: maždaug du su puse lito už rinkinuk?. Vegetarišk?, žinoma: vienokios troškintos daržov?s, kitokios šviežios, ryžiai, keli padažai… Buvo taip skanu, kad traukiniui dar nepajud?jus iš Laknau, kuriame buvome sustoj? penkiolikai minu?i?, buvome visk? suvalg?.

Kad m?s? kup? neatsirado ?prastos šiukšliad?ž?s po langu, kiek nustebino. Nešinas „Eurovaistin?s“ maišeliu pasukau link bendr?j? vagono patalp?.

Ypatingai nykiame tualete nieko panašaus ? šiukšli? d?ž? nepasteb?jau. Nutais?s žioplo turisto išraišk? ?miau dairytis tamb?re, kuriame prie dur? rymojo uniformuotas kariškis. Jis pamojo link dur?.

Ne iš karto supratau, k? turiu daryti. Vis žvilg?iodamas ? karišk? atsargiai atidariau neužrakintas duris ir švystel?jau maišel? ant gretim? b?gi?…

Kai gr?žau ? m?s? kup?, draugai papasakojo, kad vos žem?s pavirši? palietus? lietuvišk? maišel? pa?iupo prib?g?s berni?kštis, kuris iš m?s? maisto pad?kl? vikriai surinko ryži? liku?ius ir susikrov?s nub?go prie kito vagono…

Toks vaizdas stotyse nieko nestebina

Šiukšl?s – ne vienintel? Indijos geležinkeli? b?da. Neseniai teko skaityti, kad iš tualet?, kuriais naudojamasi net traukiniui stovint stotyje, išpilamas turinys jau kelia gr?sm? b?gi? tvirtumui.

?ia – ne k? geriau…

Ši šalies dalis žaluma nepribloškia

D?l r?ko Varanas? pasiekiame tik pavakare, v?luodami bent penkias valandas. Kol motorikša nuveža iki centro ribos, o tada dvokian?iais skersgatviais nuveda mus p?s?ius iki viešbu?io, b?na jau visiškai tamsu. Tai irgi nepadeda susiorientuoti naujoje vietoje.

Reklama indiškai

Reklama indiškai

Judri sankryža Varanasyje

?staig?, kurioje užsisak?me nakvyn?, viešbu?iu pavadinti galima tik d?l trumpumo. „Monu Family Paying Guest House“, kaip ji save vadina, iš ties? t?ra nuosavame name ?rengti, hm, kambariai. Nors ir juos  beveik galima vadinti jei ne kameromis, tai bent cel?mis: triaukš?io namo aukštus skirian?io perdengimo vidurys kiauras, tik uždengtas grotomis; sienos aliejiniais dažais nuteptos blyškia salotine spalva; aukšto viduryje – metalin? kriaukl? ir veidrodis.

Pamat? man skirtus „apartamentus“, kolegos prapliupo juoktis: už maždaug 1,50 m aukš?io dur?-varteli?, rakinam? pakabinama spyna, sl?p?si gal penki? kvadratini? metr? ploto bespalvis kambar?lis su viengule lova, užtiesta brezent? primenan?io audinio paklode ir antra tokia pat antklod?s vietoje. Sienoje – elektros jungiklis, kartu ?jungiantis ir lub? ventiliatori?, ir rozet?. Tiesa, prie lovos, šalia dur? – mažas langelis, kurio angoje vietoje stiklo ?statytas metalinis tinklelis. Per j? ir grotuot? grind? „šulin?“ puikiai gird?josi veiksmas pirmajame aukšte.

Viena platesni? gatvi? Varanasio centre

Varanasyje ir su m?sa, ir su alkoholiu sud?tinga, bet vegetariškas talis (t.y. pad?klas su ?vairi? patiekal? rinkiniu) skaniai ne tik atrodo

Kai vakare po šiurkš?ia antklode bandžiau užmigti, persekiojo poj?tis, kad ne atostogauju, o atlieku bausm?. Nors d?l nakvyn?s vietos kaltinti galiu tik save: mistiškajame Benarese nesinor?jo sl?ptis už prabangaus viešbu?io stiklo, tod?l pats pasirinkau kuklesn? ?staig?.

Gyvename pa?iame Varanasio centre – galima sakyti, senamiestyje – tod?l gatv?s iš ties? yra skersgatviai, kuriuose automobilis net netilpt?. Bet jei manote, kad siauruose pra?jimuose karaliauja p?stieji, klystate. Erdve tenka dalintis ir su ratin?mis transporto priemon?mis: kas kelis žingsnius trauktis šalin ver?ia ?kyrus moped? burzgesys. Šen bei ten stoviniuoja sulysusios karv?s, bet ilgainiui nebestebina ir š?ksniai „Careful, bull!“ („atsargiai, bulius!“). Skersgatvi? susikirtimuose ir prie šventykl?li?, kuri? ?ia netr?ksta, pasir?m? ? šautuvus sn?duriuoja grupel?s kariški?.

Varanasis. Dašašvamedo gatas

Skersgatvi? labirinte susiorientuoti lengviau dien?. Tada paaišk?ja, kad gyvename visai arti ?vyki? centro – Gangos krantin?s. Up? šiame mieste vaidina esmin? reikšm?. Prie Gangos veda stat?s laiptai, vadinami gatais. Atskiros laipt? atkarpos turi savo pavadinimus.

Vidurdienio saul?je atklyd? ? pagrindin? Dašašvamedo gat? pasijuntame lyg kokiame vasaros festivalyje: mas? žmoni?, visur spalvingi sk??iai, ryšk?s apdarai, groja orkestras. Vyksta vestuv?s. Jaun?j? pora iki kulkšni? ?sibridusi ? up?, artimieji, atrodo, plauna j? kojas. Daug ži?rov?, netr?ksta ir tiesian?i? rank? sveikintis slampin?toj?. Kai kurie prausiasi ar maudosi ne itin švarioje up?je. Iš jos ir geriausia apži?rin?ti š? spektakl?, tod?l vakarui pasisamdome vedl?.

Vestuvi? ceremonija prie Gangos

N?r? atgal ? siauras Varanasio gatveles, tarpuvart?mis išeiname prie apr?kusio statinio, primenan?io karo laik? ?tvirtinim?. Taip, ?ia Manikarnikos gatas – vieta, kur paupio laužuose deginami mirusieji. Nemažai gird?jome apie š? hinduist? paprot?, neatskiriam? nuo Varanasio vardo.

 

Tod?l kai prie m?s? prisiartina nuošalyje s?d?j?s žmogelis, iš pagarbos vietai leidžiam?s jo vedami pro malk? stirtas ? ni?riojo pastato vid?. Iš tre?iojo aukšto balkono, žvelgian?io ? up?, pakrant?je liepsnojantys laužai – kaip ant delno. Žvelgdamas žemyn, klausausi tylaus vyruko pasakojimo.

Manikarnikos gatas

? Varanas? sudeginti ir išberti pelenus šventojoje Gangoje atvežami mirusieji iš visos Indijos. Tai turi b?ti padaryta per 24 valandas nuo mirties, tod?l ši? s?lyg? gali ?vykdyti toli gražu ne kiekviena šeima. Gyvenantys atokesniuose didžiul?s šalies kampeliuose ir negalintys sau leisti skrydžio l?ktuvu k?n? sudegina ar?iau nam? – kaip, pvz., mat?me Jamunos pakrant?je Agroje. Deginamas k?nas suvyniojamas ? balt? audekl?, o jei mirusysis sp?jo nugyventi ilg? gyvenim? – dar ir ? aukso spalvos folij?. Laužas šlakstomas sandalmedžio ir kitokiais aliejais, kurie panaikina specifin? d?m? kvap?. Kad priemon?s veiksmingos, ?sitikinau d?mams pasisukus ? balkon?, kuriame stov?jome – kvep?jo tik degan?iomis malkomis.

Per par? Manikarnikos gate sudeginama apie 80 k?n?. Mes suskai?iavome apie dešimt lauž?. Ar?iau vandens b?riavosi vargingesni? šeim? nariai, aukštesn?se terasose, atskirai laužus k?reno pasiturintys indai. Fotografuoti ?vykius draudžiama. Ties? sakant, ne ypa? ir nor?josi.

K?nas visiškai sudega per kelias valandas. Pelenai išberiami ? up?, specialiomis valtimis kiek pasiyrus nuo kranto. Tiesa, ugnis – ne vienintelis b?das atiduoti mirus?j? Gangai. Amžinos ir šventos ugnies, kuri? dav?s pats Šiva, skaistinan?ios galios nereikia laidojant kai kuriuos mirusiuosius. Tokiems priskiriami sadhu (taip vadinami šventikai), vaikai (dar „nesusitep?“) ir n?š?iosios, kuri? tyrumas kyla iš ?s?iose nešiojamo vaisiaus. Visi jie tiesiog paskandinami Gangoje, suvyniojus ? drob? ir pririšus sunki? akmen?.

Dar kitaip laidojami mirusieji nuo kobros ?kandimo. J? deginti nereikia, nes kobra – šventa, šios gyvat?s kaip karoli? v?rinys apsivijusios Šivos kakl?. Ta?iau nuod? paliest? k?n? skandinti irgi negalima. Tod?l jie pririšami prie bananmedžio stieb? ir tiesiog paleidžiami plaukti upe.

Pasakojimas ?domus, ta?iau steb?ti, kaip žmon?s atsisveikina su savo iš?jusiaisiais, n?ra labai jauku. Juolab kad m?s? neprašytas palydovas pasakojim? kreipia link mus supan?ios aplinkos. Tame pa?iame aukšte, kampe guli senut?, kuri, anot jo, laukia mirties. Toki? šiame pastate es? ir daugiau, nes jiems n?ra vietos perpildytoje ligonin?je, o naujos statyba tik prasid?jusi. Be to, pastaruoju metu apeigoms b?tinos malkos stipriai pabrang?, ir varguoliai negal? sau leisti j? nusipirkti. Tod?l mes es? turime puiki? prog? – ir, atrodo, pareig? – paaukoti. Už m?s? auk? b?sime palaiminti ?ia pat stoviniuojan?ios žiniuoniškos išvaizdos moterišk?s.

Šioje vietoje prisimenu, kad apie „pabrangusi? malk? ir naujos ligonin?s statybos“ afer? ir ?sp?jimus vengti toki? pasakori? skai?iau dar Lietuvoje. Aišku, kad m?s? atiduoti pinigai pasieks tik juos pa?musi? asmen? kišenes. Kita vertus, tokioje aplinkoje  nesame nusiteik? intensyvioms deryboms. Susižvalg?s su saviškiais ir pamat?s, kaip moterišk? kelia rankas palaiminimui, iškrapštau banknot?, k? pasteb?jusi sen? skubiai nutraukia laiminimo proced?r? ir d?mes? sutelkia ? atsiskaitym?. Su šypsena pa?iupusi banknot? ji susir?pina išvydusi, kad tai tik šimtas rupij?, ir ima kažk? aiškinti m?s? prisiplak?liui gidui, kuris patikslina, kad priimtina auka yra ne mažiau penki? šimt? rupij?. Pasinaudoj? s?myšiu paskubame išeiti ? dienos švies?. Palydovas atb?ga iš paskos, iš pradži? reikalaudamas t? penki? šimt?, o po to, suvok?s, kad nuslydome nuo kabliuko, priekaištingai reikalaudamas nors kokio atlygio sau už palyd?. Atkertu, kad atlygiu pasidalins ta žiniuon? ar kiti, kuri? naudai renka pinigus. Neužilgo jis apsisuka ir nuki?tina laukti kit? turist?.

Kam sario?

?sp?dži? netr?ksta, ir jau?iame, kad vakare nor?sis jais  pasidalinti prie stiklo alaus ar taurel?s vietin?s gamybos romo „Old Monk“. Kad Varanasyje alkoholis – kaip ir m?sos patiekalai – yra deficitas, jau supratome išvakar?se, kai centre dairydamiesi vakarien?s nemat?me nei vieno, nei kito. Tod?l pasisamdome por? rikš?, kad pam?t?t? iki artimiausios „licencin?s“ (t. y. turin?ios teis? prekiauti alkoholiu) parduotuv?s.

Artimiausia parduotuv? (kioskas, kuriame buteliai nuo gatv?s apdulk?j? taip, lyg b?t? buv? neliesti šimtme?iais) pasirod? besanti už poros kilometr?, kuriuos m?s? rikšoms teko ?veikti skinantis keli? per žmoni? knibžd?lyn?. D?l šios priežasties automobiliai ? centr? ne?leidžiami. Rikšos irgi nepageidaujami, bet banan? glostan?iam policininkui perduotas dvidešimties rupij? – vieno lito – banknotas ši? kli?t? pašalina. (Užtat kit? dien? vienas iš rikš? neišvengs ?suoto polismeno antausio, kad belaukdamas m?s? maiš?si p?s?i?j? zonoje.) Kelion?s metu rikša man sp?ja išpasakoti vis? savo amato ekonomik?: koki? šeim? išlaiko, kiek moka trira?io savininkui nuomos ir kiek reik?t? susitaupyti nuosavai darbo priemonei ?sigyti. Kaip ir daugelis kit? sutikt? ind?, jis kelia simpatij?: smulkaus sud?jimo, užguitas žmogelis, pasmerktas vis? gyvenim? vargti už grašius, kad išgyvent? tarp milijon? toki? pa?i? kaip jis. Iš ties? Indija šia prasme veikia motyvuojan?iai. Jei j?s? gyvenamas b?stas prad?jo atrodyti ankštas, atsibodo vairuojamas automobilis ar šefas jau treti metai nepakelia algos – nul?kite savait?lei kitai ? Indij?. Pamatysite, gyvenimas Lietuvoje bemat pašvies?s.

Spalv? šioje šalyje netr?ksta…

… dulki? – taip pat

 

Vakar?jant gr?žtame prie up?s. M?s? laukia pasiplaukiojimas, kad miesto simboliu tapusius gatus gal?tume apži?r?ti iš ten, iš kur jie geriausiai matomi – nuo vandens.

Pagrindin? kremavimo vieta – Manikarnikos gatas

Apr?k?s Manikarnikos gatas, kuriame lank?m?s dien?, nuo up?s atrodo ypa? ni?riai. Skirting? klasi? atstovai savo mirusiuosius degina atskirai

Baigiantis m?s? pasiplaukiojimui, prie valties prisiiria g?li? prekeivis, iki bort? prisikrov?s spalving? vainik?li? su žvakut?mis. Tai pudžos, arba aukos. Daug neklausin?dami duodame saujel? rupij? ir, uždeg? žvakeles, padedame ant vandens. Srovei švelniai nešant ugn? tolyn, pas savo valtinink? pasitiksliname, kam skirtas šis atnašavimas. Tikriausiai mirusiesiems, kuri? laužai žioruoja besileidžian?iose sutemose? Pasirodo, ne. „Motinai Gangai“, trumpai atsako jis.

Pudža Gangai

Kitas išplaukimas – pary?iais, kai miestas renkasi maldai ir apsiprausimui.

Varanasis. Ganga prieš aušr?

Kai kurie vaizdai, kuriuos galima išvysti up?je, makabriški. Jei nebaisu, pasiži?r?kite patys.

Kedi gatas. Pl?duriuojan?ios šiukšl?s ir srov?s nešami k?nai netrukdo Gangos vandeniu skalauti burn?…

… ar skalbtis.

 

 

Šis vaizdas man primena sen? rusišk? komedij?


Ryto sutem? beveik nebeliko. Su jomis baigiasi ir m?s? pažintis su šio paros meto ritualais paupyje. Galime gr?žti ? miest?.

Ši? simpatišk? mokinuk? išdaig? supratome tik tada, kai prasilenk? su jais…

 

… siauroje gatvel?je vos išvengiame susid?rimo su j? išerzintu bulium!
Ne, gal visgi tik karve. Gal tai ir išgelb?jo?

Ši reklama neabejotinai sudomins visas skaitytojas. Taip, perskait?te teisingai: ?ia vienintelis taškas Žem?s rutulyje, kur žino atsakym? ? klausim?, ko nori moterys…
Kontaktinis telefonas – skelbimo viršuje

Pabaiga – artimiausiu metu.

1 comment to 111 Indijos nuotrauk?. III dalis: Varanasis

Pakomentuoti

 

 

 

You can use these HTML tags

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>