Hotel
Destination:
Check-in:
Check-out:
Guests:
Rating:
More search options

111 Indijos nuotraukų. III dalis: Varanasis

(Tęsinys. Pasakojimo pradžia)

Pasakyti, kad Indijos geležinkelių sistema vakariečius stebina, būtų per švelnu. Milijonus pervežantys seni traukiniai be langų, daugelį valandų ar net parų trunkančios kelionės per visą subkontinentą, spalvingos stotys, traukinių vėlavimai ir griozdiškas bilietų pirkimo procesas ryškiai skiriasi nuo vidutiniam europiečiui įprasto bėginio transporto.

Galiu nuraminti, kad mums, ragavusiems tarybinių traukinių, vaizdas ne toks baisus. Traukinių išties yra visokių – taip pat ir neįstiklintais langais, kuriuose miegama tiesiog ant grindų, nuo nakties šalčio slepiantis miegmaišyje. Stotyse maišalynės irgi netrūksta, bet iš esmės sistema veikia.

Išvykę iš Agros prieš pat vidurnaktį, Varanasį turėjome pasiekti kitos dienos vidurdienį, tai yra po dvylikos valandų. Vienok lapkritis Šiaurės Indijoje – miglų metas, kuo jau turėjome progos įsitikinti Agroje, todėl traukinių tvarkaraščiai visai sugriūva. Mūsiškis – ne išimtis, greitį sumažino iki kokių 60 kilometrų per valandą.  Ką gi, daugiau laiko pasižvalgyti per langus.

Tarpinėse stotyse, kaip ir, pavyzdžiui, Rusijoje, neblogai išvystytas keleivių aptarnavimas. Prekeiviai maistu ir arbata ne tik tyko perone, bet ir profesionaliai perbėga vagonus, kad norintiems pavalgyti keliautojams net nereiktų keltis iš savo vietų. Vieno tokio vyruko atnešti padėkliukai su pietumis sugundė ir mus, juolab kad kaina neišgąsdino: maždaug du su puse lito už rinkinuką. Vegetarišką, žinoma: vienokios troškintos daržovės, kitokios šviežios, ryžiai, keli padažai… Buvo taip skanu, kad traukiniui dar nepajudėjus iš Laknau, kuriame buvome sustoję penkiolikai minučių, buvome viską suvalgę.

Kad mūsų kupė neatsirado įprastos šiukšliadėžės po langu, kiek nustebino. Nešinas „Eurovaistinės“ maišeliu pasukau link bendrųjų vagono patalpų.

Ypatingai nykiame tualete nieko panašaus į šiukšlių dėžę nepastebėjau. Nutaisęs žioplo turisto išraišką ėmiau dairytis tambūre, kuriame prie durų rymojo uniformuotas kariškis. Jis pamojo link durų.

Ne iš karto supratau, ką turiu daryti. Vis žvilgčiodamas į kariškį atsargiai atidariau neužrakintas duris ir švystelėjau maišelį ant gretimų bėgių…

Kai grįžau į mūsų kupė, draugai papasakojo, kad vos žemės paviršių palietusį lietuvišką maišelį pačiupo pribėgęs berniūkštis, kuris iš mūsų maisto padėklų vikriai surinko ryžių likučius ir susikrovęs nubėgo prie kito vagono…

Toks vaizdas stotyse nieko nestebina

Šiukšlės – ne vienintelė Indijos geležinkelių bėda. Neseniai teko skaityti, kad iš tualetų, kuriais naudojamasi net traukiniui stovint stotyje, išpilamas turinys jau kelia grėsmę bėgių tvirtumui.

Čia – ne ką geriau…

Ši šalies dalis žaluma nepribloškia

Dėl rūko Varanasį pasiekiame tik pavakare, vėluodami bent penkias valandas. Kol motorikša nuveža iki centro ribos, o tada dvokiančiais skersgatviais nuveda mus pėsčius iki viešbučio, būna jau visiškai tamsu. Tai irgi nepadeda susiorientuoti naujoje vietoje.

Reklama indiškai

Reklama indiškai

Judri sankryža Varanasyje

Įstaigą, kurioje užsisakėme nakvynę, viešbučiu pavadinti galima tik dėl trumpumo. „Monu Family Paying Guest House“, kaip ji save vadina, iš tiesų tėra nuosavame name įrengti, hm, kambariai. Nors ir juos  beveik galima vadinti jei ne kameromis, tai bent celėmis: triaukščio namo aukštus skiriančio perdengimo vidurys kiauras, tik uždengtas grotomis; sienos aliejiniais dažais nuteptos blyškia salotine spalva; aukšto viduryje – metalinė kriauklė ir veidrodis.

Pamatę man skirtus „apartamentus“, kolegos prapliupo juoktis: už maždaug 1,50 m aukščio durų-vartelių, rakinamų pakabinama spyna, slėpėsi gal penkių kvadratinių metrų ploto bespalvis kambarėlis su viengule lova, užtiesta brezentą primenančio audinio paklode ir antra tokia pat antklodės vietoje. Sienoje – elektros jungiklis, kartu įjungiantis ir lubų ventiliatorių, ir rozetė. Tiesa, prie lovos, šalia durų – mažas langelis, kurio angoje vietoje stiklo įstatytas metalinis tinklelis. Per jį ir grotuotą grindų „šulinį“ puikiai girdėjosi veiksmas pirmajame aukšte.

Viena platesnių gatvių Varanasio centre

Varanasyje ir su mėsa, ir su alkoholiu sudėtinga, bet vegetariškas talis (t.y. padėklas su įvairių patiekalų rinkiniu) skaniai ne tik atrodo

Kai vakare po šiurkščia antklode bandžiau užmigti, persekiojo pojūtis, kad ne atostogauju, o atlieku bausmę. Nors dėl nakvynės vietos kaltinti galiu tik save: mistiškajame Benarese nesinorėjo slėptis už prabangaus viešbučio stiklo, todėl pats pasirinkau kuklesnę įstaigą.

Gyvename pačiame Varanasio centre – galima sakyti, senamiestyje – todėl gatvės iš tiesų yra skersgatviai, kuriuose automobilis net netilptų. Bet jei manote, kad siauruose praėjimuose karaliauja pėstieji, klystate. Erdve tenka dalintis ir su ratinėmis transporto priemonėmis: kas kelis žingsnius trauktis šalin verčia įkyrus mopedų burzgesys. Šen bei ten stoviniuoja sulysusios karvės, bet ilgainiui nebestebina ir šūksniai „Careful, bull!“ („atsargiai, bulius!“). Skersgatvių susikirtimuose ir prie šventyklėlių, kurių čia netrūksta, pasirėmę į šautuvus snūduriuoja grupelės kariškių.

Varanasis. Dašašvamedo gatas

Skersgatvių labirinte susiorientuoti lengviau dieną. Tada paaiškėja, kad gyvename visai arti įvykių centro – Gangos krantinės. Upė šiame mieste vaidina esminę reikšmę. Prie Gangos veda statūs laiptai, vadinami gatais. Atskiros laiptų atkarpos turi savo pavadinimus.

Vidurdienio saulėje atklydę į pagrindinį Dašašvamedo gatą pasijuntame lyg kokiame vasaros festivalyje: masė žmonių, visur spalvingi skėčiai, ryškūs apdarai, groja orkestras. Vyksta vestuvės. Jaunųjų pora iki kulkšnių įsibridusi į upę, artimieji, atrodo, plauna jų kojas. Daug žiūrovų, netrūksta ir tiesiančių ranką sveikintis slampinėtojų. Kai kurie prausiasi ar maudosi ne itin švarioje upėje. Iš jos ir geriausia apžiūrinėti šį spektaklį, todėl vakarui pasisamdome vedlį.

Vestuvių ceremonija prie Gangos

Nėrę atgal į siauras Varanasio gatveles, tarpuvartėmis išeiname prie aprūkusio statinio, primenančio karo laikų įtvirtinimą. Taip, čia Manikarnikos gatas – vieta, kur paupio laužuose deginami mirusieji. Nemažai girdėjome apie šį hinduistų paprotį, neatskiriamą nuo Varanasio vardo.

 

Todėl kai prie mūsų prisiartina nuošalyje sėdėjęs žmogelis, iš pagarbos vietai leidžiamės jo vedami pro malkų stirtas į niūriojo pastato vidų. Iš trečiojo aukšto balkono, žvelgiančio į upę, pakrantėje liepsnojantys laužai – kaip ant delno. Žvelgdamas žemyn, klausausi tylaus vyruko pasakojimo.

Manikarnikos gatas

Į Varanasį sudeginti ir išberti pelenus šventojoje Gangoje atvežami mirusieji iš visos Indijos. Tai turi būti padaryta per 24 valandas nuo mirties, todėl šią sąlygą gali įvykdyti toli gražu ne kiekviena šeima. Gyvenantys atokesniuose didžiulės šalies kampeliuose ir negalintys sau leisti skrydžio lėktuvu kūną sudegina arčiau namų – kaip, pvz., matėme Jamunos pakrantėje Agroje. Deginamas kūnas suvyniojamas į baltą audeklą, o jei mirusysis spėjo nugyventi ilgą gyvenimą – dar ir į aukso spalvos foliją. Laužas šlakstomas sandalmedžio ir kitokiais aliejais, kurie panaikina specifinį dūmų kvapą. Kad priemonės veiksmingos, įsitikinau dūmams pasisukus į balkoną, kuriame stovėjome – kvepėjo tik degančiomis malkomis.

Per parą Manikarnikos gate sudeginama apie 80 kūnų. Mes suskaičiavome apie dešimt laužų. Arčiau vandens būriavosi vargingesnių šeimų nariai, aukštesnėse terasose, atskirai laužus kūreno pasiturintys indai. Fotografuoti įvykius draudžiama. Tiesą sakant, ne ypač ir norėjosi.

Kūnas visiškai sudega per kelias valandas. Pelenai išberiami į upę, specialiomis valtimis kiek pasiyrus nuo kranto. Tiesa, ugnis – ne vienintelis būdas atiduoti mirusįjį Gangai. Amžinos ir šventos ugnies, kurią davęs pats Šiva, skaistinančios galios nereikia laidojant kai kuriuos mirusiuosius. Tokiems priskiriami sadhu (taip vadinami šventikai), vaikai (dar „nesusitepę“) ir nėščiosios, kurių tyrumas kyla iš įsčiose nešiojamo vaisiaus. Visi jie tiesiog paskandinami Gangoje, suvyniojus į drobę ir pririšus sunkių akmenų.

Dar kitaip laidojami mirusieji nuo kobros įkandimo. Jų deginti nereikia, nes kobra – šventa, šios gyvatės kaip karolių vėrinys apsivijusios Šivos kaklą. Tačiau nuodų paliestų kūnų skandinti irgi negalima. Todėl jie pririšami prie bananmedžio stiebų ir tiesiog paleidžiami plaukti upe.

Pasakojimas įdomus, tačiau stebėti, kaip žmonės atsisveikina su savo išėjusiaisiais, nėra labai jauku. Juolab kad mūsų neprašytas palydovas pasakojimą kreipia link mus supančios aplinkos. Tame pačiame aukšte, kampe guli senutė, kuri, anot jo, laukia mirties. Tokių šiame pastate esą ir daugiau, nes jiems nėra vietos perpildytoje ligoninėje, o naujos statyba tik prasidėjusi. Be to, pastaruoju metu apeigoms būtinos malkos stipriai pabrangę, ir varguoliai negalį sau leisti jų nusipirkti. Todėl mes esą turime puikią progą – ir, atrodo, pareigą – paaukoti. Už mūsų auką būsime palaiminti čia pat stoviniuojančios žiniuoniškos išvaizdos moteriškės.

Šioje vietoje prisimenu, kad apie „pabrangusių malkų ir naujos ligoninės statybos“ aferą ir įspėjimus vengti tokių pasakorių skaičiau dar Lietuvoje. Aišku, kad mūsų atiduoti pinigai pasieks tik juos paėmusių asmenų kišenes. Kita vertus, tokioje aplinkoje  nesame nusiteikę intensyvioms deryboms. Susižvalgęs su saviškiais ir pamatęs, kaip moteriškė kelia rankas palaiminimui, iškrapštau banknotą, ką pastebėjusi senė skubiai nutraukia laiminimo procedūrą ir dėmesį sutelkia į atsiskaitymą. Su šypsena pačiupusi banknotą ji susirūpina išvydusi, kad tai tik šimtas rupijų, ir ima kažką aiškinti mūsų prisiplakėliui gidui, kuris patikslina, kad priimtina auka yra ne mažiau penkių šimtų rupijų. Pasinaudoję sąmyšiu paskubame išeiti į dienos šviesą. Palydovas atbėga iš paskos, iš pradžių reikalaudamas tų penkių šimtų, o po to, suvokęs, kad nuslydome nuo kabliuko, priekaištingai reikalaudamas nors kokio atlygio sau už palydą. Atkertu, kad atlygiu pasidalins ta žiniuonė ar kiti, kurių naudai renka pinigus. Neužilgo jis apsisuka ir nukiūtina laukti kitų turistų.

Kam sario?

Įspūdžių netrūksta, ir jaučiame, kad vakare norėsis jais  pasidalinti prie stiklo alaus ar taurelės vietinės gamybos romo „Old Monk“. Kad Varanasyje alkoholis – kaip ir mėsos patiekalai – yra deficitas, jau supratome išvakarėse, kai centre dairydamiesi vakarienės nematėme nei vieno, nei kito. Todėl pasisamdome porą rikšų, kad pamėtėtų iki artimiausios „licencinės“ (t. y. turinčios teisę prekiauti alkoholiu) parduotuvės.

Artimiausia parduotuvė (kioskas, kuriame buteliai nuo gatvės apdulkėję taip, lyg būtų buvę neliesti šimtmečiais) pasirodė besanti už poros kilometrų, kuriuos mūsų rikšoms teko įveikti skinantis kelią per žmonių knibždėlyną. Dėl šios priežasties automobiliai į centrą neįleidžiami. Rikšos irgi nepageidaujami, bet bananą glostančiam policininkui perduotas dvidešimties rupijų – vieno lito – banknotas šią kliūtį pašalina. (Užtat kitą dieną vienas iš rikšų neišvengs ūsuoto polismeno antausio, kad belaukdamas mūsų maišėsi pėsčiųjų zonoje.) Kelionės metu rikša man spėja išpasakoti visą savo amato ekonomiką: kokią šeimą išlaiko, kiek moka triračio savininkui nuomos ir kiek reikėtų susitaupyti nuosavai darbo priemonei įsigyti. Kaip ir daugelis kitų sutiktų indų, jis kelia simpatiją: smulkaus sudėjimo, užguitas žmogelis, pasmerktas visą gyvenimą vargti už grašius, kad išgyventų tarp milijonų tokių pačių kaip jis. Iš tiesų Indija šia prasme veikia motyvuojančiai. Jei jūsų gyvenamas būstas pradėjo atrodyti ankštas, atsibodo vairuojamas automobilis ar šefas jau treti metai nepakelia algos – nulėkite savaitėlei kitai į Indiją. Pamatysite, gyvenimas Lietuvoje bemat pašviesės.

Spalvų šioje šalyje netrūksta…

… dulkių – taip pat

 

Vakarėjant grįžtame prie upės. Mūsų laukia pasiplaukiojimas, kad miesto simboliu tapusius gatus galėtume apžiūrėti iš ten, iš kur jie geriausiai matomi – nuo vandens.

Pagrindinė kremavimo vieta – Manikarnikos gatas

Aprūkęs Manikarnikos gatas, kuriame lankėmės dieną, nuo upės atrodo ypač niūriai. Skirtingų klasių atstovai savo mirusiuosius degina atskirai

Baigiantis mūsų pasiplaukiojimui, prie valties prisiiria gėlių prekeivis, iki bortų prisikrovęs spalvingų vainikėlių su žvakutėmis. Tai pudžos, arba aukos. Daug neklausinėdami duodame saujelę rupijų ir, uždegę žvakeles, padedame ant vandens. Srovei švelniai nešant ugnį tolyn, pas savo valtininką pasitiksliname, kam skirtas šis atnašavimas. Tikriausiai mirusiesiems, kurių laužai žioruoja besileidžiančiose sutemose? Pasirodo, ne. „Motinai Gangai“, trumpai atsako jis.

Pudža Gangai

Kitas išplaukimas – paryčiais, kai miestas renkasi maldai ir apsiprausimui.

Varanasis. Ganga prieš aušrą

Kai kurie vaizdai, kuriuos galima išvysti upėje, makabriški. Jei nebaisu, pasižiūrėkite patys.

Kedi gatas. Plūduriuojančios šiukšlės ir srovės nešami kūnai netrukdo Gangos vandeniu skalauti burną…

… ar skalbtis.

 

 

Šis vaizdas man primena seną rusišką komediją


Ryto sutemų beveik nebeliko. Su jomis baigiasi ir mūsų pažintis su šio paros meto ritualais paupyje. Galime grįžti į miestą.

Šių simpatiškų mokinukų išdaigą supratome tik tada, kai prasilenkę su jais…

 

… siauroje gatvelėje vos išvengiame susidūrimo su jų išerzintu bulium!
Ne, gal visgi tik karve. Gal tai ir išgelbėjo?

Ši reklama neabejotinai sudomins visas skaitytojas. Taip, perskaitėte teisingai: čia vienintelis taškas Žemės rutulyje, kur žino atsakymą į klausimą, ko nori moterys…
Kontaktinis telefonas – skelbimo viršuje

Pabaiga – artimiausiu metu.

Bookmark and Share

1 comment to 111 Indijos nuotraukų. III dalis: Varanasis

Pakomentuoti

 

 

 

You can use these HTML tags

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>