Hotel
Destination:
Check-in:
Check-out:
Guests:
Rating:
More search options

Dubajus: kur prisilietė džinas (II dalis)

Pirmoji pasakojimo dalis

Pusę penkių ryto išlipam prie savo viešbučio „Dusit Princess City Centre“. Jis priklauso tajų viešbučių tinklui „Dusit“. Specialiai tailandietiško neieškojom, visgi vykstam pamatyti arabiškąją kultūrą, bet šis buvo tinkamiausias iš agentūros pasiūlytų. Kaip vėliau paaiškėjo, pasirinkimas buvo labai vykęs, nes bent jau viešbutyje buvome lepinami maloniu aptarnavimu, kuriuo šis kraštas pernelyg netrykšta. Be to, ryžomės iš anksto užsisakyti ne tik pusryčius, bet ir vakarienę, ko šiaip irgi keliaudami nepraktikuojame. Ir čia nepasigailėjome: pavalgyti mieste būtų išėję tikrai ne pigiau, o tikėtina, ir brangiau. Užtat viešbutyje tuos kelis vakarus skanavome puikius tajų virtuvės patiekalus: tom kha sriubą, keptas krevetes tamarindų padaže, skanius karius ir salotas.

O tuos porą kartų, kai valgėme mieste, paklojome vienąkart dviese 135 AED pas indus (tiesa, buvo labai skanu), o kitąkart – pas kinus, kur už dvi porcijas keptų ryžių su trupučiu mėsos ir smulkių krevečių, be gėrimų, sumokėjome 65 AED (ir buvo ne kažin kas). Kava, nealkoholiniai gėrimai restoranuose ir kavinėse kainuoja po 15-20 AED.

Norint pavalgyti pigiai, turbūt geriausia susirasti vietinį „Carrefour“ ar panašų maisto supermarketą – juose yra ir pagamintų sumuštinių po kelis dirhamus, ir skaniai atrodančių mišrainių, karių, picų ir pan. skyriai. Puslitris geriamojo vandens mieste irgi nebrangus – tik 1 AED.

Bet grįžtam prie viešbučio, į kurį atvykome paryčiais. Susiderėjome dėl „paankstintos registracijos“, t.y. kad būsime įleisti į savo kambarius anksčiau nei užsakyme nurodyta 14 valanda, už 150 AED mokestį kambariui. Vėlgi manau, kad šis sprendimas buvo teisingas – galėjome po kelionės nusiprausti ir numigti iki vienuoliktos, kada pailsėję pradėjome pažintį su miestu. (Neseniai panašiu paros metu atskridę į Bankoką visą rytą kaip zombiai praslampinėjome po miestą ir vos neužmigome parke ant suoliuko – o kai galiausiai patekome į savo kambarius, pramiegojome iki vėlyvos popietės, paaukodami visus tos dienos ekskursijų planus.)

Dubajaus žemėlapis

Dubajaus žemėlapis (c) Google Maps. Deira maždaug ten, kur raudonas smeigtukas

Deira, kurioje gyvename, laikomas Dubajaus centru. Tiksliau, turi „senojo centro“ statusą, nes mieste pridygus dangoraižių atsirado ir naujų įvykių epicentrų. Bet ir čia užtenka betono ir asfalto – taip, kad išėję iš viešbučio atsigerti kavos ir susiplanuoti dieną, gerą pusvalandį slampinėjame po kvartalą, nerasdami ne tik veikiančios kavinės, bet ir kaip pereiti į kitą pusę šešių juostų gatvės. O oro temperatūra jau gerokai viršija +30, ir saulė pačiame zenite. Tuo smagiau buvo netikėtai aptikti pagrindinį rajono prekybos centrą – „Deira City Centre“, su jau minėtu „Carrefour“ ir gausybe kitų parduotuvių.

Užkandus klausimų dėl tolesnės veiklos nekilo: po lietuviškos žiemos labiausiai traukė į pliažą.

Internete buvome radę sąrašą pagrindinių miesto pliažų (o jų čia daug, nes Persijos įlankos pakrantė ilga). Dalis priklauso prabangiems viešbučiams ir yra brangūs (įėjimas dienai kainuoja po keliasdešimt JAV dolerių), kiti – nemokami arba už simbolinį mokestį. Dauguma pliažų – Džumeiros rajone. Nuo Deiros iki ten geras galas važiavimo. Artimiausias mums – Al Mamzar parkas su pliažu. Į jį taksisto ir paprašėme nuvežti.

Automobiliai prie paplūdimio sustatyti taupiai...

Automobiliai prie paplūdimio sustatyti taupiai…

Kvapnusis frandžipanis

Kvapnusis frandžipanis

Įėjimas čia – tik 5 AED asmeniui. Už juos patenki į sutvarkytą parką su amfiteatru, žydinčiais frandžipanių krūmais (kas lankėsi Pietryčių Azijoje, žino dievišką jų aromatą). Balto lygaus smėlio pliaže auga palmės, vanduo gražios turkio spalvos, dugnas švarus ir gilėjantis labai švelniai. Yra nelabai tvarkingas viešasis tualetas, suoliukai, pliažo dušai. Žmonių buvo, bet nedaug, nors ir šeštadienis. Jų ėmė daugėti tik į vakarą, ore įsitvyrant lengvam žibalo kvapui: su gausiom šeimynom parkan atsikraustę vietiniai medžių pavėsyje kūrė krosneles mėsai kepti ir neskubėdami užkandžiavo. Vakare mums išeinant iš parko, atvykstančiųjų vis daugėjo. Matėsi, kad linksmybės tik prasideda. Pasigedome tik rūkančiųjų kaljaną (šišą), bet viskas paaiškėjo, kai pamatėme užrašą ant parko įėjimo, draudžiantį šį užsiėmimą parko teritorijoje. Beje, fotografuoti pliaže atitinkamas užrašas taip pat griežtai draudė. Todėl ir nuotraukų iš čia turiu mažiau.

Al Mamzaro pliažas

Al Mamzaro pliažas

Iš Al Mamzaro atsiveria vaizdas į dar vieną „naują mikrorajoną“. Žvilgtelėjus žemėlapin paaiškėja, kad tai – jau kitas emyratas, aukščiau aprašytoji Šardža. Beje, viešbučiai joje pigesni nei pačiam Dubajuje, ir pažįstame lietuvių, kurie dėl šios priežasties apsistodavo būtent ten.

Dar iš pliažo neblogai (kiek leidžia nuolat kybanti migla) matosi iš Dubajaus oro uosto kylantys ir besileidžiantys laineriai, jei pasiseks – ir didžiausias pasaulyje orlaivis „Airbus A380“. Pasisekimo tikimybė nemenka, nes nacionalinė aviakompanija „Emirates“ šių milžinų yra užsisakiusi netoli šimto, ir dalis jau įsijungė į jos modernų laivyną. Skaičius įspūdingas, prisiminus, kad „banginis“ toli gražu ne kiekvienos oro bendrovės kišenei, ir tik didžiosios – tokios kaip „Qantas“, „Lufthansa“, „Singapore Airlines“ ar „Air France“ – yra pradėjusios eksploatuoti po kelis A380-uosius. Į jų duoną ir taikosi valstybės valdoma „Emirates“, konkurencingomis kainomis ir komfortiška technika bandanti paversti Dubajų natūraliu persėdimo oro uostu visiems skrydžiams tarp Europos ir Azijos bei Okeanijos.

Burj Khalifa, Airbus A380

Tolumoje – aukščiausiojo pasaulyje pastato ir iš Dubajaus oro uosto kylančio didžiausio pasaulyje lėktuvo siluetai

Vanduo įlankoje šiltas, nors ir ne tokia arbata, kokios būtų galima tikėtis pagal oro temperatūrą ir peizažą. Bus kokie 21-22 laipsniai. Vasarą, kai oras įkaista normaliai, turėtų būti šilčiau ir maudytis.

Pirmai dienai paplūdimio užteks. Grįžę į viešbutį dar išbandome ant stogo įrengtus baseiną ir sukūrinę vonią ir nekantraujame ragauti vakarienę.

Kaip minėta, tailandiečio virėjo paruošti patiekalai nenuvylė – nei šį vakarą, nei kitus. Šventiškumo vakarienei teikė ir tajų Naujųjų metų – Songkran – proga papuoštas interjeras. (Per šią šventę Tailande intensyviai laistomasi vandeniu, tikint, kad tai atneš sėkmę – nežinau, ar džiaugtis, ar liūdėti, bet viešbutyje mes likome sausi.)

„Sausas“, tik jau kita prasme, yra ir pats viešbutis. Prie vakarienės mums buvo pasiūlyta paragauti negirdėtos markės putojančio vyno. Tik po 20 Lt už stiklą. Pasitikslinus paaiškėjo, kad vynas – nealkoholinis… Visgi  oro uosto bemuitėje parduotuvėje apsilankėme neveltui. Su savo vynu ir baigiame pirmąją dieną Dubajuje.

Kitas rytas, ir mūsų bendrakeleiviai veržiasi atrasti ir išbandyti naujus paplūdimius. Mums visai patiko Al Mamzare, bet įdomu pamatyti ir intriguojančiai skambančią Džumeirą.

Todėl papusryčiavę vėl žingsniuojame link „Deira City Centre“ – šalia jo yra metro stotelė, o ši transporto rūšis mums patogiausia. Bilietą patogiau pirkti ne iš automato, o kasoje. Jis tekainuoja kelis dirhamus – nedaug, žinant, kad metro bus veš bent keliolika kilometrų išilgai pakrantės.

Stoviniuojant perone, prie mūsų prisiartina, atrodo, vienas iš kitų keleivių. Neiškart suprantame, kad jis mums rodo į užrašą ant stiklo, įspėjantį, kad šioje vietoje sustos tik moterims skirtas vagonas. Apsidairome – iš tiesų, be mūsų, čia laukia tik vienišos ar vaikų apspistos moterys. Bet dailiosios lyties atstovės būriuojasi ir tolėliau – ten, kur galima ir vyrams. Hm, akivaizdu, kad lygių galimybių kontrolieriaus jie neturi…

O tas keleivis greičiausiai buvo neuniformuotas apsauginis, nusprendėme jau traukinyje. Kitaip ko jam laukti traukinio būtent moterų zonoje?

Dubajaus „kotedžai“

Dubajaus „kotedžai“

Mūsų tikslas šiandien – Um Sukim paplūdimys. Arčiausiai jo metro sustoja „Mall of the Emirates“ stotelėje (kuri pavadinta pagal prekybos centrą, su kuriuo yra sujungta dengtu perėjimu virš gatvės), toliau teks organizuotis kitą transportą. Galimybės pėdinti savo kojomis nesvarstėme, nes tas kilometras ar du iki paplūdimio vidurdienio karštyje skamba kaip iš fantastikos srities. Ypač kai nežinome, ar visur rasime šaligatvius. Todėl šiai atkarpai pasisamdome taksi – ir po penkių minučių ir dešimties dirhamų jau markstomės nuo niekuo nepridengtos saulės plyname kaip dykuma pliaže, atskirtame nuo gatvės neaukšta betonine pertvara. Iki horizonto tyvuliuoja egzotiškai žalsva jūra, nuo kurios sunku atplėšti šviesos ir spalvų išsiilgusias akis. Bet žvilgsnį netrunka patraukti kitkas. Už kokio kilometro kairėje baltuoja garsioji „burė“ – legenda tapęs viešbutis „Burj al Arab“, save priskiriantis „septynių žvaigždučių“ kategorijai. Kas dar nežino, burės formos statinio viršuje įrengtas apvalus heliodromas, t.y. sraigtasparnių nusileidimo aikštelė, kurios aptvertame plote viena iš pasaulinių teniso žvaigždžių net yra sužaidęs partiją.

Um Sukim paplūdimyje. Tolumoje - „Burj al Arab“

Um Sukim paplūdimyje. Tolumoje – „Burj al Arab“

Kadangi „Burj al Arab“ pastatytas prie kranto specialiai supiltoje dirbtinėje saloje, patekti į jį galima – neskaitant minėto sraigtasparnio – tik iš vienos pusės per siaurą pylimą, kaip į kokią viduramžių pilį. Gausi apsauga rūpinasi, kad viešbučio svečių netrukdytų užklydėliai ar smalsūs turistai. Kita vertus, pastarieji turi ir kitokių būdų savo akimis išvysti šio išrinktųjų urvelio slėpinius – ir tam nebūtina pakloti tuos kelis tūkstančius, kurių prašo už nakvynę „burės“ apartamentuose. Užtenka prieš keletą dienų užsisakyti vietą viename iš keleto viešbučio barų ar restoranų, kad ir vienam kokteiliui. Priklausomai nuo užimtumo, personalas gal net leis plačiau pasidairyti po prašmatnų interjerą.

Tiesą sakant, nemanau, kad „burės“ kavinės taip perpildytos, jog vietą jose reiktų užsisakinėti prieš kelias dienas; bet galiu suprasti ir įstaigos rinkodarininkus, kurie dirbtinai ribodami pasiūlą stengiasi išlaikyti viešbučio išskirtinumą, už kurį kai kurie pasiruošę pakloti „kiek reikės“.

Mes patys trumpai apsvarstėme galimybę ten išgerti kavos, bet jokių veiksmų ta linkme taip ir nesiėmėme.

Tuo tarpu iš pagarbaus atstumo atsigrožėję „bure“, suvokėme, kad šiame pliaže nesušalsime: viskas, kas kyšo iš smėlio – informaciniai stendai apie tai, ką galima ir ko negalima daryti pliaže. Jokia palme ar net mažiausiu krūmeliu, skirtingai nuo Al Mamzaro, čia nekvepia. Pavėsinių, kavinių ar tualetų taip pat nesimato. (Tie, kur „burėje“, nesiskaito – kažkaip sunkiai įsivaizduoju save, smėlėtomis kojomis ir neišsiskiriantį iš svečių minios, nušlepsintį į jų tikriausiai auksu inkrustuotas išvietes.).

Ką gi, šiame vaizdingame pliaže planuotos dienos neištversime. Bent taip manome mudu. Kadangi antrosios kompanijos pusės atvira saulė taip negąsdina, čia ir išsiskiriame. Pasigavę vieną iš šalimais zujančių taksi, grįžtame į tą pačią metro stotį, iš kurios buvome atvežti. Ir žengiame vietinės prekybos ir pramogų sostinės – „Mall of the Emirates“ – oro kondicionierių prieglobstin.

Tęsinys

Bookmark and Share

1 comment to Dubajus: kur prisilietė džinas (II dalis)

Pakomentuoti

 

 

 

You can use these HTML tags

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>